Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Ar mes vieni tokie šioje žemėje?

2018-03-19, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Štai ėmė ir išaušo Švento Juozapo rytas. Kuo jis toks ypatingas? Ogi tuo, kad tuoj po Šv. Juozapo – jau ir pavasario pradžia.

Jei ne pagal termometro stulpelį ir žmonių drabužius, tai bent jau pagal astronomiją tai – pavasaris. Kuris drauge su Pavasario lygiadieniu ir Žemės švente rytoj garantuotai pasibels į kiekvieno Šiaurės pusrutulio gyventojo duris.

Lygybės šalininkai kovo 20-ąją ar kovo 21-ąją galėtų drąsiai paskelbti dar ir pačia tikriausia Lygybės diena. Mat dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės kampeliuose.

Ir kas iš to fakto, kad naktis lygi dienai? – burbtelės dabar ne vienas, kaip visada, neišsimiegojęs į darbą be entuziazmo važiuojantis žmogus.

Tikriausiai nieko. Rutina mus veja į darbą ir iš darbo, į mokyklą ir iš jos, į vaikų darželį pasiimti vaikų, o į parduotuvę – maisto.  Kitkam dažnai nebelieka laiko, ir tai mums padeda praleisti ne tik dar vieną progą ne tik pasidžiaugti pavasariu ar savo trumpu gyvenimu, bet tuo pat metu ir pamiršti, kiek pavojų slepia virš mūsų kybanti Visatos naktis.

Ką tik miręs vienas garsiausių pasaulio fizikų teoretikų Stephehas Howkingas nuolat kalbėjo apie tai, kad žmogui be perstojo gresia daugybė pavojų. „Žmonių rasė yra tik cheminės putos kuklaus dydžio planetoje, kuri sukasi tik aplink labai vidutinę žvaigždę ir yra vienoje iš šimtų milijardų galaktikų. Mes esame tokie nereikšmingi, kad aš nė negaliu suprasti, jog mūsų Visata egzistuoja mūsų naudai“, prieš 23 metus duotame interviu sakė Howkingas.

Paties Howkingo gyvenimas bene geriausiai ir iliustravo, kokia trapi yra žmogaus gyvybė.

Kitame interviu Howkingas svarstė, kad, jo nuomone, mūsų gyvenimą ne mažiau nei gripo sukėlėjai galintys sugadinti kompiuterių virusai turėtų būti priskirti gyvybei. „Manau, kad tai kažką sako apie žmogaus prigimtį, kad vienintelė gyvybės forma, kurią iki šiol sukūrėme, yra visiškai destruktyvi“, didelės vilties XXI amžiaus žmogui nepaliko vienas genialiausių kada nors gyvenusių žmonių.

Kowkingo mokslinių apmąstymų objektas buvo laikas. Bet mes juk nesukame dėl to galvos, dėl ko ją suko Howkingas, ar ne?  

Dėl ko mes sukame galvą, pykstame?

Dažniausiai – dėl visokių niekų. Dėl to, kas ką pasakė ir kaip ne tais žodžiais ar ne tokiu tonu pasakė. O dar dažniau – dėl to, ką aš pats pasakyčiau savo Viršininkui, jei tik būčiau toks drąsus, kad nebijočiau būti atleistas iš darbo. Arba kaimynui, giminei, tėvams. Bet dėl kokių nors priežasčių dažniausiai nepasakome.

Ukmergės rajono Sližių bendruomenės pirmininkė Rasa Vasiliauskienė suka galvą, iš kur gauti pinigų pavyzdinio kolchozo muziejui steigti. Tam, kad žmonės čia galėtų suprasti, jog ūkininkų išbuožinimas ir priverstinis žmonių suvarymas į kochozus buvo didžiulis liaudies laimėjimas. 

Iš Maskvos atvykęs režisierius Rimas Tuminas suka galvą, kaip padaryti, kad Lietuva išstotų iš Europos Sąjungos ir pagaliau nusilenktų jo patronui Putinui.

Žiniasklaida suka galvą, dėl to, kas, jos manymu, ir sprendžiant iš Jūsų paspaudimų kompiuterio ar mobiliojo telefono ekrane, turėtų būti be galo svarbu.

Vakar vėlai vakare kažkoks nepažįstamas geradėjas į mano mesendžerį atsiuntė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės Širinskienės portretą, sudėliotą iš raudonų prezervatyvų pakelių.

Žmogus tikriausiai pamanė, kad man šitas portretas yra tiesiog privaloma tautinės politinės dailės dalis. Netgi prierašą svarbų suraitė: „Parlamento davatka Agnė užsidirbo šį portretą už savo disertaciją, suktumą ir palankų lojimą Ramūnui.“

Bet jei žiūrėtume pro praėjusios savaitės žiūronus, tai turbūt būta ir svarbesnių įvykių už Seimo narės portretą iš prezervatyvų. Štai protestai prieš valdžią Lietuvoje yra tokie reti, kad 5000 žmonių mitingą prie Seimo tiesiogiai transliavo beveik visos tai galinčios suorganizuoti žiniasklaidos priemonės. Kone epochinis įvykis, ar ne?

Prieš pat mitingą paaiškėjo, kad Seimą savo noru palieka Šakių rajone vienmandatėje apygardoje išrinktas socialdemokratas Mindaugas Bastys. Nepaisant to, kad valstiečiai jį jau buvo išgelbėję nuo apkaltos.

Bastys – jau penktas šios kadencijos Seimo narys, priverstas palikti Seimą. Jei taip ir toliau, kažin kiek iš tų, kurie 2016 metų vėlų rudenį iškilmingai prisiekė tautai, ištemps Seime iki 2020-ųjų rudens?

Būtų visai nieko lažybos. Tarkim, kiek statote už tai, kad jau netrukus rinkimai į laisvą Seimo vietą vyks kiekvieną mėnesį?

Amžini pokyčiai valdžioje kybo ant nosies. Regis, kaip tik šito – naujų ir jaunų – labiausiai ir norėjo nekantriausia tautos dalis? Beveik laikome svajonę rankose, bet laukto pasitenkinimo – kaip nėr, taip nėr.

Ar mes vieni tokie šioje žemėje, kur, jei tiktai vėl prisimintume Howkingą, taip pavojinga gyventi žmogui?

Šiuose varguose mes – tikrai ne vieniši. Anava, ką Trumpas išdarinėja su savo svita? Amerikos politikams nereikia nei apkaltų, nei prezidento potvarkių skaityti. Tik tvyt patvyt ant „Twitterio“, ir nėr dar vieno pareigūno.

Posto netekęs valstybės sekretorius Rexas Tillersonas – vienas trumpiausiai kada nors dirbusių Jungtinių Valstijų valstybės sekretorių. Ar apsimokėtų lažybose statyti už tai, kad Tillersoną pakeisiantis Centrinės žvalgybos agentūros direktorius Mike'as Pompeo pratemps ilgiau? Kuris, sako, moka su Trumpu kalbėti kažkaip ypatingai, ir Trumpas jį netgi savotiškai mėgsta.

Tai, kad Trumpo kalba tokiais atvejais trumpa, įrodymų laukti neteko. Penktadienį atleistas buvęs Federalinio tyrimų biuro direktoriaus pavaduotojas Andrew McCabe'as. Iki pensijos jam buvo likusios dvi dienos. Iš FTB direktoriaus pavaduotojo pareigų jis atsistatydino jau anksčiau, Trumpui apkaltinus jį palankumu demokratams.

„Andrew McCabe'as atleistas; puiki diena sunkiai dirbantiems FTB vyrams ir moterims – puiki diena demokratijai“, – „Twitter‘yje“ ta proga parašė JAV prezidentas. Kuris suspėjo dar kažką ten per vieną savaitę atleisti.

Regis, tik vokiečiai dar išsaugojo gal tik jogams dar prieinamą kantrybę ir ramybę. Derybos dėl naujos Vokietijos vyriausybės truko daugiau nei keturis mėnesius, o jų rezultatas toks pat, kaip ir keliskart prieš tai – Vokietiją valdys Angela Merkel.

Mums turėtų būti keista. Negi vokiečiams nereikia nei jaunų, nei naujų politikų? Kaip tai gali būti, kad lietuviams senas arklys vis gadina vagą, o vokiečiams – ne?

O štai rusai, XX a. pabaigoje trumpai pažaidę demokratiją, grįžo prie vieno žmogaus valdymo iki jo gyvos galvos. Ir vieno savo gerovės mato – jei vadas gąsdina pasaulį atominiu karu, vadinasi,  gyveni gerai.

Žiniasklaida vakar į topus dėjo žinią, kad Rusijos prezidento rinkimus laimėjo Putinas. Kas būtų pagalvojęs, ar ne? Kelintą jau kartą ten – ketvirtą,  o gal penktą?

Jokio skirtumo. Kaip ir tai, kiek Putinas surinko balsų. Kiek reikėjo, tiek ir paskelbė.

Kai pasibaigs ši kadencija, Putinas bus valdęs Rusiją beveik 25 metus ir keleriais metais atsiliks tik nuo Josifo Stalino. Po rinkimų Putino paklausė, ar jis kandidatuos dar po 12 metų. Putinas atsakė, kad jam tai „truputį juokinga“. Kad tik nereikėtų verkti – diktatorių kaip ir bepročių juokas nieko gero niekam nežada.

Jei taip Putinas nuspręstų pajuokauti su Lietuva, kiek galėtume atsilaikyti su tokiu Seimo pirmininku kaip Viktoras Pranckietis, kuris nuomonę keičia kaip manekenės – drabužius per madų šou.

Vieną dieną jam dėl Gretos gėda, kitą – nebe. Prieš rinkimus Pranckietis niekieno neprašomas fotografuojasi su plakatu „Ratifikuokime Stambulo konvenciją!“ Kai ir Pranckietis, ir konvencija pateko į Seimą, Pranckietis išdidžiai atrėžė, kad Stambulo konvencija nesuderinama su jo partijos programa, todėl nebus ratifikuota.

Ką paimsi iš veikėjo, kuris be savo pono nesugeba suderinti su savimi net savo partijos vertybių? Ir kaip gyventi dar trejus metus su tokiais „taip, ne, o kaip jums patogiau?“ veikėjais?

Perfrazuojant Stepheno Howkingo žodžius iš filmo „Visko teorija“ (The Theory of Everything), kadangi kiekviena diena mums gali būti paskutinė, vis tiek reikėtų išpešti viską iš kiekvienos minutės.

Na, bent jau nereikėtų skirti tų minučių kolchozus šlovinantiems istorijos muziejams tokioje šalyje, kaip Lietuva, kur dešimčių tūkstančių šeimų nuvarymas nuo žemės ir šiandien daug kur tebėra atvira žaizda. Ne tik toms šeimoms – ir visai mūsų valstybei. Arba Kirkorovo koncertams minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį.

Bet, kaip yra sakęs Howkingas, „netvarka bėgant laikui didėja todėl, kad mes matuojame laiką kryptimi, kuria netvarka didėja.“

 

 Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

 

 

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai