Iš ministerijų žvelgia kiaulės akys
Kol į atostogas paleisti miestiečiai džiaugėsi saule ir pašildytu jūros vandeniu, kaimą prislėgė dar viena neganda. O jei būtume visai tikslūs, ši neganda jau penkti metai klaidžioja po Lietuvą. Tai – afrikinis kiaulių maras.
Akmenės rajono „Idavang“ fermoje nustatytas naujas jo protrūkis. Beveik 20 tūkst. kiaulių bus sunaikintos. Lygiai prieš ketverius metus Ignalinos rajone esančiame „Idavang“ komplekse buvo sunaikinta 19 tūkst. kiaulių. Pernai kiaulių maras smogė Jonavos rajono „Beržų komplekso“ fermai, kur buvo užmušta per 23 tūkst. kiaulių.
Kaip žinoma, parduotuvėje tradiciškai teiraujamasi, ar kiauliena lietuviška? Jei taip ir toliau, greit tai gali tapti eufemizmu.Žemės ūkio kraštu vadinamoje šalyje gali apskritai nelikti kiaulių ir savos kiaulienos.
Skaičiai tai patvirtina. Jei sovietų okupacijos pabaigoje buvo auginama apie 3,5 mln. kiaulių kasmet, tai dabar šis skaičius smuko žemiau pusės milijono. Vaizdžiai kalbant, valstiečių valdymo pabaigoje Lietuva gali likti be kiaulių.
Miesčionys to gal ir nepajus. O kaip tai atsilieps kaimo, apskritai šalies ekonomikai? A nežlugs dešimtys modernių mėsos perdirbimo įmonių, pastatytų ant Europos Sąjungos paramos ir skolintų pinigų? Pagaliau, ar protinga šaliai, nuo seno eksportavusiai bekonus ir dešras, importuoti kiaulieną – mokėti už tai, ką galime išsiauginti patys?
Turbūt net miesčionys sutiks, kad tai neprotinga. Tačiau ar ką nors, be pačių paskutiniais mohikanais tampančių kiaulių augintojų, tai jaudina? Regis, tai nejaudina net žemės ūkio ministro. Šį postą užimantis valstietis Giedrius Surplys paskelbė, kad kiekvienam ūkininkui, auginančiam iki 100 kiaulių, atsisakant kiaulininkystės bus mokama po 100 eurų už vieną kiaulę ir papildomai pusantro tūkstančio kitiems gyvūnams įsigyti.
Žemės ūkio ministras, taip ir pasakė – ne gyvuliams, o gyvūnams. Kaimiečiai turėjo mirti iš juoko tai girdėdami. Tačiau net mėgėjiškai žemės ūkiu besidominčiam žmogui girdint tokius žemės ūkio ministro blėnis juokas neėmė.
Ne todėl, kad žemės ūkio ministro pasiūlyta kompensacija kiaulių augintojams yra menka. Iš tiesų, ką kiaulių augintojas galėtų nusipirkti už 1500 eurų?
Valstiečių žemės ūkio ministrui, kurio biografijoje rašoma, kad jis yra laimėjęs trečią vietą “Auksiniame prote”, prieš tai skelbiant, būtų buvę naudinga pasiskaityti portalo skelbiu.lt skelbimus apie parduodamas karves. Štai toks skelbimas: “Parduodu 4 veršių, smulkią, ramaus charakterio karvutę, veršiavosi gegužę, duoda riebaus pieno iki 20 litrų be miltų. Galimas atvežimas 50-70 km. atstumu. Kaina 650 eurų“. Bet šalia yra ir skelbimas, kuriame už karvę prašoma tūkstančio eurų.
Taip išeina, kad už žemės ūkio ministro siūlomus pinigus kiaulių augintojas galėtų nusipirkti pusantros karvės. Ką su tiek karvių veikti, jei net 50 karvių banda yra laikoma neperspektyviu ūkiu?
Tačiau netgi jei ministras kiaulių augintojams būtų pasiūlęs dvidešimt kartų daugiau pinigų kiaules pakeisti į karves ar avis, vis tiek ponas Surplys kaimo žmonių akyse atrodytų kaip dundukas.
Todėl, kad kiaulėms auginti užtenka tvarto. O karvėms ir avims, netgi ožkoms – tą net miesto vaikai žino – reikia pievų. Daug daug hektarų. Pavyzdžiui, pagal ES reglamentus, žemdirbiai, siekiantys tiesioginių išmokų, ir turintys tris karves, gali deklaruoti apie 10 hektarų. Vadinasi, vienai karvei reikia maždaug 3 hektarų žemės.
Tai kaip ūkininkas gali pakeisti kiaules karvėmis, jei, įsigijus 30 karvių, jam prireiks kone 100 hektarų, o jis neturi ir trijų?
Bet nė vienas žurnalistas tokio klausimo valstiečių žemės ūkio ministrui nepateikė. Kolegos praleido progą pažvengti iš „Auksinio proto“ laureato auksinių minčių apie karves.
Kokia likimo ironija: valstiečiams labiausiai nesiseka su žemės ūkio ministrais. Vienas augino karves, bet grobė svetimą žemę, kitas apie karves išmano tiek, kiek kiaulė apie debesis. Valstiečių valdomoje Žemės ūkio ministerijoje – permanentinė kiauliška situacija. Bet ar tik Žemės ūkio ministerijoje kiauliška situacija?
Kiaulės akys žvelgia ir iš kitų ministerijų. Prisimenate, kaip švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė iškilmingai paskelbė, kad mokytojo profesija nuo šiol bus prestižinė. Žiūrim, ką turim?
Kolega Andrius Tapinas atskleidė, kad už prestižinį mokytojo darbą valstiečių valdžia moka atvirai kiauliškai. Štai Nacionalinis egzaminų centras mokytojoms, atvykusioms į Vilnių ir čia vertinusioms valstybinių egzaminų rezultatus, už 5 dienų darbą po 8 valandas iš viso sumokėjo po 118 eurų ir 90 centų.
Už darbo valandą – mažiau kaip 3 eurai. Iki prestižo – kaip kiaulei iki mėnulio. O juk tam darbui buvo samdomi geriausi iš geriausių mokytojų! Kaip valdžia turi nekęsti mokytojų, jei net už prestižinį darbą ji mokytojams moka mažiau nei mokėtų juodadarbiui.
Taip išeina, kad ir Švietimo ir mokslo ministerijoje, kaip kokiame G.Orwello „Gyvulių ūkyje“, sėdi kiaulės.
Ir tik nereikia aiškinti, kad biudžete nėra pinigų. Kai kam pinigų yra tiek, kad nors kiaulių gardus kreik.
Štai kukli vos tris darbuotojus turinti Edukologijos universiteto dėstytojo Romualdo Stankaičio įmonėlė „Vilniaus verslo konsultacinis centras“ tik iš Edukologijos universiteto konkursų yra uždirbusi 830 tūkst. eurų.
O dabar Stankaičio artelė dar laimėjo ir Vidaus reikalų ministerijos konkursą tikrinti vidaus reikalų sistemas dėl pareigūnų fizinio parengimo atitikties reikalavimams.
Apskritai ši įmonėlė yra tokia universali, kad laimi ir konkursą kelti pedagogų kvalifikaciją, ir gilinti atliekų tvarkymo darbuotojų žinias. Už 400 tūkst. eurų ji kėlė Pataisos namų darbuotojų įgūdžius, dar padėjo bibliotekininkams įgyti specialius gebėjimus, o muziejų darbuotojams – kelti kvalifikaciją. Stankaitis netgi rengė šaudymo instruktorius Viešojo saugumo tarnybai. Ir beveik visur šitas centras buvo vienintelis tiekėjas.
Kokia yra mažos Stankaičio artelės sėkmės formulė?
Pikti liežuviai kalba, kad ši formulė vadinasi Ana Stankaitiene. Stankaičio žmona iš tiesų labai atsitiktinai yra Vyriausybės kanceliarijos strateginių kompetencijų grupės vyr. patarėja. Stankaitienė ilgai ir tiesiogiai dirbosu ES parama. O jos vyro įmonėlė per pastaruosius kelerius metus yra laimėjusi viešųjų pirkimų konkursų už daugiau kaip 2 mln. eurų.
Kaip į tai reaguoja premjeras?
Sauliaus Skvernelio žvilgsnis griebia kur kas rimtesnes platumas. Nutaisęs tas pačias kiaulės akis Vyriausybės vadovas pareiškė, kad jei tik grūdams šįmet smarkiai brangstant pabrangs duona, jis parodys verslui, iš kur kojos dygsta.
Gali būti, kad net panaikins rinką – įves tvirtą ruginės duonos kainą. „Prireikus būsime priversti ieškoti ir nestandartinių būdų apginti visuomenės ir vartotojų interesus“, – tokį postą feisbuke sukūrė pirmasis ministras.
Nestandartinis būdas sumažinti prekių kainas rinkos ekonomikoje gali būti tik direktyvinių kainų įvedimas. Tačiau būkite ramūs dėl rinkos ir duonos kainų. Premjerui yra tas pats, kiek sausį kainuos batonai.
Skvernelis tiesiog ieško atpirkimo ožio prieš Prezidento rinkimus. O jei premjerui ir yra kas nors svarbu, tai tik jūsų balsai už jį. Dėl to ir kabina makaronus ant ausų, kad jis rūpinasi duonos kaina.
Tik tokia pat politinė prekyba lėmė, kad į Australiją, Naująją Zelandiją, Samoa, Fidžį ir Tongą buvo išsiųsta Lenkų rinkimų akcijos veikėja ir Seimo Etikos bei procedūrų komisijos pirmininkė Rita Tamašunienė.
Už Lenkų rinkimų akcijos veikėjos turizmą Seimas sumokės 4000 eurų. Šios sumos būtų pakakę padoriai sumokėti mokytojams už valstybinių egzaminų rezultatų tikrinimą. Bet ar tai svarbu?
Kur kas svarbiau tai, kad Lenkų rinkimų akcija balsuoja taip, kaip reikia Ramūnui Karbauskiui, o ponia Tamašunienė – kad ir kas benutiktų – niekada nesikabinėja prie Naisių pono etikos. Už tai Karbauskis Lenkų rinkimų akcijai siūlo įsteigti papildomą Seimo vicepirmininko postą.
Yra prekyba poveikiu, už kurią baudžiama, ir yra prekyba postais bei kelionėmis į Fidžį ir Samoa, kurios niekas net nesmerkia. O juk ir viena, ir kita – ta pati kiaulystė.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės