Iš šventinių renginių – į realybę
Štai ir baigėsi pirmasis Lietuvos Respublikos šimtmetis. Kaip dažniausiai būna pirmadienį po didelės ir gražios šventės, galvoje gražiai tuščia. Iš vienos pusės, atrodo, kad viskas jau padaryta, pasakyta ir suskaičiuota. Kita vertus, naujasis šimtmetis tik tik pradeda savo apsukas, todėl apie jį dar išvis nėra ko kalbėti.
Taigi, ankstų antrojo Respublikos šimtmečio pirmojo pirmadienio rytą lieka galimybė pabandyti išsilaikyti ant Vasario 16-osios šventės atbrailos.
Turbūt niekas neprieštaraus, kad šventė buvo graži.
Bent jau tiems, kurie šventė – neabejotinai tai buvo graži šventė. Regis, tokių žmonių šįkart Lietuvoje buvo gerokai daugiau negu pernai ar užpernai.
O ką pasakyti apie tuos, kurie nešventė, netgi pyko ant šventės?
Galbūt tai, kad žmonės, kurie nepatenkinti savo gyvenimu ir labai norėtų kitokio, nėra labai išmintingi. Dar turbūt tai, kad sunku padėti tam, kuriam net šventė yra blogai, ir kuris dorai pats nežino, ko nori. O jei ir žino, tai jam būtinai tą jo įsivaizduojamą gėrį turėtų kažkas duoti – atnešti iš Seimo ar nuleisti iš dangaus.
Bet turbūt ir tada toks žmogus pasakytų, kad per mažai jam atnešė ar įpakavimas buvo ne tos spalvos.
Kažką panašaus būtų galima pasakyti ir apie nepasitenkinimą, kilusį paskelbus 120 Lietuvos Šimtmečio asmenybių.
Vieną 120-uką rinko elitas, kitą – žmonės. Elito ir nuomonės lyderių sudarytą 120-uką praleiskime, o labiau apsistokime prie žmonių išrinkto Šimtmečio žmonių sąrašo.
Sąrašas paskelbtas Vasario 16-osios išvakarėse, taigi jau žmonėms įsitraukus į šventės šurmulį, bet jis iškart sukėlė nepasitenkinimo audrą internetuose.
Kaip atrodo žmonių rinktas garsiausiųjų Lietuvos žmonių sąrašas?
Pirmas – Antanas Smetona, antras – Algirdas Brazauskas, šešta – Dalia Grybauskaitė, septintas – Vincas Kudirka, aštuntas – Vytautas Landsbergis, dvyliktas – partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, 29-as Romas Kalanta, 38-as – partizanų vadas Jonas Žemaitis, 43-ias – garsus disidentas Antanas Terleckas.
“Čia – provokacija, – piktinosi vienas balsas. – Pirmosiose vietose turėjo būti Petras Cidzikas, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaite, Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus , Tomas Venclova.“
Šiam ir daugybei kitų komentatorių atrodė, kad tai kažkoks komunistų paradas ir šlapias skuduras piliečiams per veidus. Gal ir taip, bet jei taip, tai tuo skuduru mosavo tokie pat piliečiai.
Bet ši pastaba – tik dėl bendros tvarkos. Žvelgiant į Šimtmečio 120-ukus, iš tiesų galima susidaryti keistą, o kitas gal pasakytų, kad ir šizofrenišką vaizdą. Šalia partizanų vadų ir Katalikų Bažnyčios palaimintųjų – kompartijos CK sekretorius ir partinės mokyklos docentė iki skambučio.
Sovietinės valdžios disidentas ir gyvas susideginęs protestuotojas prieš okupaciją 120-uke įrašytas šalia oficialiai skelbto KGB bendradarbio ir kitų lojalių okupaciniam režimui atstovų.
Norėdamas piktintis galėtum rasti ir daugiau negerumų. Pavyzdžiui, po karinio perversmo valdžią užgrobusį Smetoną žmonės iškėlė į pirmąją vietą. O demokratiškai išrinktas, bet kariškių nušalintas nuo valdžios prezidentas Kazys Grinius – gerokai žemiau.
Bet ar tai reiškia rinkusiųjų panieką demokratijai ar kokį kitą negerą paradą? Apskritai, ar turėtume šiame sąraše ieškoti priekabių?
Jei taip, tai visos pretenzijos – tik patiems sau. Tokia jau to pirmojo mūsų tautinio Šimtmečio istorija – sunki, kruvina, susipynusi. Kai labai dažnai tarp herojiškumo ir išdavystės buvo arčiau nei per sprindį. Šis Šimtmetis buvo toks, kad neretai tas pats žmogus ir kūrė Lietuvą, ir ją griovė. Arba atvirkščiai.
Jei būtume įsitikinę, kad Šimtmečio Lietuvą kūrė tik idealistai ir tik dėl idealistų ji išliko, tai šis sąrašas – tikrai negeras. Bet juk ne tik ir ne tiek šventieji kūrė šitą valstybę. Ją kūrė gyvi žmonės – iš kraujo, gyslų, kaulų ir aistrų sudaryti. Kokia Lietuva buvo šitą šimtą metų, toks ir 120-ukas išėjo, ir niekam čia, žmogus nepasiskųsi.
Praeities pakeisti neįmanoma. Bet galima kurti kitokią ateitį. Jei norime, kad kito šimtmečio 120-ukas būtų geresnis ir gražesnis, pradėkime jau nuo šio ryto. Ir geriausia turbūt būtų pradėti nuo savęs.
Lietuvos Respublikos Šimtmetis sutapo su dar vienu svarbiu įvykiu. Į Šimtmečio iškilmes atvyko Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
Tai, žinoma, nieko nestebintų ir jokio išskirtinio įvykio čia nebūtų, jei ne faktas, kad paskutinį kartą Lenkijos vadovas į Vilnių buvo su vizitu atvykęs tik 2013-aisiais. Jei dar pamenate, tai kažkada Dalia Grybauskaitė buvo viešai dvišalius Lenkijos ir Lietuvos santykius įšaldžiusi.
Vilniuje net tris dienas viešėjęs Andrzejus Duda teigė pajutęs, kad Vilniaus ir Varšuvos santykiai vėl šiltėja. Lietuvos prezidentė netgi pažadėjo Lenkijai paramą kovoje su Briuseliu dėl Lenkijos teismų reformos.
Netrukus į Vilnių atvyks ir Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
Tai – neabejotinai teigiami posūkiai dviejų kaimyninių šalių santykiuose, bet tai – tik nauja pradžia. Ir tą pradžią padarė ne Lietuvos valdžia. Kodėl tuomet galima teigti, kad mūsų santykiai su Lenkija dabar yra pagerėję?
Atsakymas yra daugiau nei aiškus. Prezidentas Duda į Vilnių po penkerių metų pertraukos atvyko tik todėl, kad Lenkija nutarė pagerinti santykius su Lietuva. Iš esmės niekas, kas priklausė nuo Lietuvos gerinant santykius su Lenkija, nepadaryta. Kaip buvo negalima Lietuvos lenkų pase rašyti „w“ ar „cz“, taip ir liko negalima.
Apie tai labai aiškiai LRT televizijai duotame interviu kalbėjo ir Lenkijos prezidentas: „Tai pavardžių ir vietovardžių, kad juos taip pat būtų galima rašyti dviem kalbomis, rašyba. Lenkų kalbos abitūros egzaminas, lietuvių kalbos mokymas lenkų mokyklose. Labai norėčiau, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai, kuriems čia gimta žemė, čia gimė jų tėvai, seneliai, proseneliai, pirmiausia, būtų lojalūs valstybei, bet taip pat, kad galėtų vartoti gimtąją kalbą, mokyti jos savo vaikus, kad galėtų perduoti lenkų tradicijas.“
Tiesa, Lietuvos Vyriausybė išsprendė kai kurias „Orlen“ koncerno problemas Mažeikiuose, tačiau tai yra labiau pasekmė permainų „Lietuvos geležinkeliuose“ nei Lietuvos strategijos gerinti santykius su Lenkija rezultatas.
Jei taip, kodėl tuomet pirmuosius žingsnius atšilimo link žengė Lenkija? Ir kodėl Lietuvai tokie svarbūs yra santykiai su Lenkija?
Atsakymas į antrąjį klausimą – aiškus: todėl, kad Lenkija yra didelė ir stipri valstybė, su kuria turime daug bendrų strateginių energetikos, transporto, gynybos projektų ir interesų. Daugelis tų projektų yra daug svarbesni mums nei Lenkijai, tačiau be Lenkijos politinio svorio juos išjudinti ir įgyvendinti būtų daug sunkiau, o gal ir neįmanoma.
Tuo metu pirmasis klausimas yra komplikuotesnis. Jau vien todėl, kad apskritai visa dabartinės Lenkijos valdžios užsienio politika yra komplikuota. Varšuva pykstasi su Berlynu ir su Briuseliu, kariauja dėl istorijos su Kijevu, o neseniai dar pradėjo karą su Vašingtonu ir Izraeliu taip pat dėl istorinės atminties reikalų.
Nors būtent šis paradoksas garantuoja Varšuvos ir Vilniaus santykių atšilimą, tai negali nekelti Lietuvai nerimo.
Kaip neseniai pastebėjo ekspremjeras Andrius Kubilius, mūsų santykių su Lenkija pastarojo dešimtmečio paradoksas – santykiai su Lenkija gerėja tada, kai Lenkija susipyksta su svarbiausiais Vakarų partneriais. Ir atvirkščiai – kai Lenkijos santykiai su Vakarais pagerėja, santykiai su Lietuva atšąla.
Ar Lietuva gali rasti būdą, kaip įveikti lenkišką paradoksą? Kaip sukurti stabilius gerus santykius su Lenkija? Ir kaip pasiekti, kad Lenkija išlaikytų gerus santykius su Vakarais?
Žinant mūsų galvų mąstymo vektorius ir išankstines nuostatas, užtektų bent jau to, kad Vilniaus ir Varšuvos santykių atšilimas neliktų tik proginiu.
Šis užsienio politikos imperatyvas – antrojo Lietuvos Respublikos šimtmečio pradžios vienas svarbiausių darbų.
Štai taip iš šventinių renginių pamažu grįžime į realybę. Todėl, kad šimtmetis – tik istorijos riboženklis. O politikos riboženkliai, kaip visiems gerai žinoma, yra rinkimai ir išrinktųjų kadencijos.
Šiame fronte – vėlgi, kaip visiems puikiai žinoma, – nieko naujo. Draudimų konvejeris ir neskaidri valstiečių politika sukasi įprastu tempu. Uždrausti paaugliams pirkti loterijos bilietus ir išgelbėti eilinį daugumietį Skardžių nuo apkaltos – regis, taip vadinsis nauja „Naisių vasaros“ serija Seime.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės