Gal karštą vasaros dieną lietuviškame Volstrite pageidautumėt lietuviško šampano ? O gal, jei išalkote, lietuviško parmezano, kurio iš Palermo važiuoja ragauti italai? Jį su Panevėžio spagečiais valgyti galite neribotais kiekiais – mūsų gamta tokia tyra, kad, pakvėpavus lietuvišku oru ir kilogramų – kaip nebūta. Ši mintis, beje, taip pat žiniasklaidos klasika.
Anksčiau, kai žodžiai reiškė žodžius, tokių akivaizdžių verbalinių padirbinių nesutikdavai. Šampanas yra tik originalus prancūziškas, o ne iš Alytaus, haute couture yra siuvama Paryžiuje, o ne Vilijampolėje, o „parklupdyti pasaulį“ reiškia, kaip minimum, populiaraus sporto pasaulio čempionato medalius, o ne regioninės kerlingo lygos diplomus. Apie kurių herojus galima paskaityti lietuviško Clarksono straipsnyje lietuviškame „The New York Times“ atitikmenyje.
Kodėl taip neatsakingai vadiname daiktus, žmones ar reiškinius – kur kas gražesniais vardais, negu jie yra verti? Sąmoningai, ar ne, taip grąžiname tikrovę? Kada vaizdingumas ir sensacijų vaikymasis perauga į haliucinaciją, su kuria pradedame tapatintis?
Komentarai
Bendravimo taisyklės