Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Ar užteks pasikeitimų profesinėse mokyklose, kad jos sudomintų jaunuolius?

2019-07-15, Pirmadienis 06:50
Gintaras Sarafinas

Šiemet į Lietuvos profesines mokyklas numatoma priimti daugiau nei 20 tūkst. pirmakursių. Jų mokymasis bus apmokėtas valstybės lėšomis. Tokius preliminarius 2019 m. priėmimo į profesinio mokymo įstaigas skaičius patvirtino Vyriausybė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė skelbia, kad priėmimas į profesines mokyklas orientuojamas į inžinerinę pramonę ir kitas darbo rinkai reikalingas specialybes. Tad daugiausia planuojama priimti į apdirbamąją gamybą – daugiau nei 4800 mokinių, į transporto priemonių remontą – daugiau nei 3500, o į statybą – daugiau nei 2000 mokinių.

Svarbu ir tai, kad nuo praėjusių metų vykstanti profesinio mokymo pertvarka suteiks daugiau galimybių siekti profesinės kvalifikacijos ar profesinės kompetencijos ne tik jaunuoliams, kurie ateis čia mokytis po dešimtos ar po dvyliktos klasių, bet ir suaugusiems žmonėms, norintiems pakeisti profesiją, ar neįgaliesiems, nebegalintiems dirbti ankstesnio darbo ir norintiems greitai persikvalifikuoti, taip pat gimnazijų moksleiviams, panorusiems įgyti kokią nors kompetenciją, pavyzdžiui, barmeno, padavėjo, grožio specialisto, floristo ar pan.

Šitai tampa įmanoma nuo naujų mokslo metų, mat šiuo metu veikiančiose 67-iose profesinėse mokyklose siūlomos maždaug 1700 mokymo programų pertvarkytos į 250 modulinių programų. Vadinasi, tiek tikrasis profesinės mokyklos mokinys, tiek į profesinę įstojęs suaugęs žmogus, taip pat ir vyresniųjų klasių moksleivis, besimokantis bet kurioje bendrojo ugdymo mokykloje, po pamokų galės eiti į profesinę mokyklą ir lyg „laisvasis klausytojas“ mokytis bet kurio profesijos modulio ar atskirų modulio dalių ir įgyti kvalifikaciją, kvalifikacijos dalį ar kompetenciją.

Be visų pokyčių, vienas aktualesnių stojantiesiems ir tas, kad priėmimas į profesines mokyklas vyks nebe vieną, o du kartus per metus, tai yra vasaros gale ir vasario mėnesį.

Dar vienas svarbus aspektas, kad šalies profesinių mokymo centrų tarybose (kurios sprendžia ir tai, kokius specialistus ir kaip rengti) nuo šių mokslo metų dirba ir posėdžiauja nebe tik pačių mokyklų, bet jau ir darbdavių atstovai. Ir ne bet kokių ūkio šakų, o tų, kurių specialistų reikia konkretaus regiono darbdaviams.

Toks pokytis, anot Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) viceprezidento Gintauto Kvietkausko, skatina profesines mokyklas atsigręžti į tai, ko reikia savivaldybės, kurioje veikia profesinė mokykla, darbdaviams. Iki šiol neretai būdavo taip, kad profesinės mokyklos rengė specialistus emigracijai, mat jų tame regione tiesiog nereikėjo. „Štai Ukmergės rajone sparčiai vystosi inžinerinė, medžio apdirbimo pramonė, bet vietos profesinė daugybę metų rengė viešbučių patarnautojus, bet jie neradę darbo iš Ukmergės išvykdavo į kitus miestus ar net į kitas šalis“, – pateikia pavyzdį G. Kvietkauskas.

Dabar, verslininko žodžiais, profesinės mokyklos turi rengti nebe tai, ką inertiškai – ištisus dešimtmečius – buvo įpratusios rengti, o tai, ko reikia, kad baigę mokyklas specialistai rastų darbą pagal įgytą profesiją.

Geriausi profesinių mokyklų mokiniai jau po pirmos praktikos gauna darbdavių pasiūlymų įsidarbinti vos tik baigs mokymo ar modulinę programą.

Negana to, dažnas mokinys jau per praktikas uždirba gerokai daugiau nei jį profesinių subtilybių mokantis mokytojas meistras. O štai absolventai, kurie mokydamiesi pasiekia didžiausią meistrystę, uždirba net iki pusantro karto daugiau nei juos mokę meistrai.

Tai, G. Kvietkausko teigimu, yra nemenka bėda, nes profesinėms mokykloms sunku išlaikyti geriausius mokytojus. Kita vertus, rodo, kad darbininkiška profesija nėra stigma. Priešingai – reikalingų profesijų auksinių rankų meistrai darbdavių graibstyte graibstomi.

Jaunuoliams ir jų tėvams nelabai aišku, o kuo naujasis modulinis mokymas pažangesnis už ankstesnę sistemą. Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro direktorius Mindaugas Černius paprašytas paaiškinti, kuo gi realybėje skirsis vadinamasis modulinis mokymas nuo anksčiau buvusių mokymo programų, paaiškino: „Tiesiog dabar skiriama daugiau praktikos valandų.“

Jei mokydamiesi pagal tradicinę profesinės mokyklos mokymo programą būsimi suvirintojai turėdavo 720 val. praktikos, tai mokydamiesi pagal modulius turi jau 2500 valandų. O kuo daugiau laiko praktikuojamasi, tuo daugiau galima išmokti skirtingų virinimo būdų ir kiekvieną jų kuo geriau perprasti.

Iš tiesų modulinės programos yra gerokai platesnės ir gilesnės nei ankstesnės mokymo programos. Be to, jos dar ir lankstesnės, mat jaunuoliai, o ir suaugusieji, galės mokytis nebūtinai visą modulinę programą – patys pasirinks, kurių temų jiems reikia, ir susidarys iš modulių vadinamuosius kompetencijų krepšelius.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai