Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kai planai ir realybė stipriai skiriasi

2021-04-20, Antradienis 06:50
Gintaras Sarafinas

Kiekvienais metais daugumoje šalies mokyklų organizuojamos mokinių apklausos. Gimnazijose mokinių, be kitų klausimų, teiraujamasi ir apie jų ateities planus. Taigi, 35–50 proc. apklaustų Lietuvos gimnazistų ar tai svajoja, ar tai planuoja studijas užsienio aukštosiose mokyklose. Ir priežastys labai įvairios: vienų netenkina Lietuvos aukštojo mokslo kokybė, kitiems Lietuvoje per ankšta, treti nori praplėsti akiratį, ketvirti tvirtina, kad jų svajonių profesijos įgyti gimtinėje tiesiog nėra galimybių, o penkti neabejoja, kad studijos užsienyje ateityje jiems atvers žymiai daugiau galimybių.

Gimnazistų tėvų argumentai kiek kitokie, bet reikšminga jų dalis taip pat norėtų, kad atžalos studijuotų užsienyje. Dauguma tėvų supranta, kad pagrindinė jų misija suteikti savo vaikams kuo geresnį išsilavinimą. Bet kaip tai daryti, nuomonės labai stipriai išsiskiria. Jeigu 35 proc. Lietuvos šeimų savo vaikams samdo korepetitorius, vadinasi, tikrai didelė dalis tėvų mano, kad tai labai gera priemonė. Taip pat didelė dalis tėvų deda daug pastangų, kad jų atžalos patektų į atrankines, prestižines mokyklas. Dar kiti tėvai (jų nėra labai daug, bet jie finansiškai išties stiprūs) stengiasi savo vaikus įtaisyti į Lietuvoje veikiančias tarptautines ar tiesiog į privačias mokyklas. Jų vertinimu, jeigu už vaiko lavinimą jau nuo pirmos klasės mokami pinigai, tai savaime suteikia išskirtinumo ir didesnių galimybių.

Dažna šeima savo vaizdinių turi ir apie studijas užsienyje: tikrai daugybė tėvų yra pasvajoję apie savo atžalos studijas geriausiuose pasaulio universitetuose. O kai kurie ne tik svajoja, bet ir ta kryptimi juda. Tiesa, pasiruošimas į užsienio aukštąsias ir pats stojimas mūsų krašte aplipęs daugybe klaidingų mitų, stereotipų, neretai įsivaizdavimai stipriai prasilenkia su realybe.

Tad apžvelkime faktus. Pastaruosius trejus metus į užsienio aukštąsias mokyklas kasmet įstoja po 2000 jaunuolių iš Lietuvos, tai yra 6-7 proc. visų abiturientų (skirtingų šaltinių duomenimis, iš viso užsienyje dabar studijuoja 9–10 tūkst. jaunuolių iš Lietuvos). Taigi, ne tie 50 proc., kurie svajojo dar mokydamiesi gimnazijose. Pagrindinis motyvas, kodėl atsisakoma studijų užsienyje – finansinis. Daugumai Lietuvos šeimų finansiškai tai nepakeliama. Neturint mažiausiai 10 tūkst. eurų kasmetinės finansinės pagalvės, svajonės apie studijas Vakaruose tampa utopinės. Todėl daugybė šeimų bei jaunuolių šių planų ir atsisako. Juolab kad Lietuvoje daugėja nemokamų studijų variantų.

Antras faktas, kurį svarbu žinoti: iš tų maždaug dviejų tūkstančių kasmet į užsienio aukštąsias mokyklas įstojančių lietuvių tik 70–80 įstoja į prestižinius universitetus (priklausančius geriausių pasaulio universitetų 50-ukui). Visi kiti patenka į žemesnės prabos aukštąsias mokyklas, o dažnai ir į visai antrarūšius ar trečiarūšius universitetus ar koledžus. Bet jie tuo nesigiria. Tiesiog išdidžiai pareiškia, kad įstojo į Angliją, Škotiją, Italiją arba Daniją. Tarsi būtų tokia aukštoji mokykla „Anglija“.

Vertinant visas į pirmąjį geriausių pasaulio universitetų dešimtuką patenkančias aukštąsias mokyklas, matyti, kad iš jų daugiausia lietuvių įstoja į Kembridžo universitetą. Dabar jų šiame universitete yra maždaug 70 per visus kursus. Antroje vietoje – Oksfordo universitetas. Žvelgiant į antrą ir trečią geriausių universitetų dešimtukus (nelygu, reitingas), matyti, kad tarp čia atsiduriančių aukštųjų mokyklų lietuviams labiausiai imponuoja Edinburgo universitetas. Santykinai daug jaunuolių iš Lietuvos įstoja į Glasgo universitetą (dabar jame daugiau nei šimtas jaunuolių iš Lietuvos), bet jis pasaulio universitetų reitinge jau žemiau – maždaug 65–70 vietose.

Į Jungtinių Amerikos Valstijų geriausius universitetus stoja labai jau mažai lietuvių. Pavyzdžiui, Stanfordo universitete ar Masačusetso technologijų institute jaunuolių iš Lietuvos tik vienetai, o Harvardo ar Jeilio universitetuose – taip pat mažiau nei po dešimt. Iš viso visose Jungtinėse Amerikos Valstijose studijuoja nedaug – mažiau nei 300 lietuvių, o dešimtyje garsiausių JAV aukštųjų mokyklų kartu sudėjus – vos 40. Tai lemia tiek studijų kaina, tiek studijų JAV specifika.

Patys geriausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys ar juos jau baigę jaunuoliai apgailestauja: apmaudu, kad tiek daug gabių Lietuvos moksleivių nesimoko geriausiuose pasaulio universitetuose tik dėl to, kad visa tai apipinta mitais ar paprasčiausiu nežinojimu. Dauguma elitinių universitetų turi kvotas atskiroms valstybėms / regionams, bet iš Lietuvos įstoja mažiau jaunuolių, nei galėtų ar tokie universitetai priimtų.

Paradoksalu, bet tai, ką ypač sureikšmina Lietuvos tėvai: pvz., korepetitorių samdymą, patys prestižiškiausių universitetų studentai vertina gana skeptiškai. Jų teigimu, ne tai esmė. Taip, korepetitoriai gali padėti užkamšyti atsiradusias spragas, bet jie nėra laikančios konstrukcijos. Kur kas labiau pasiteisina nuoseklus ir atkaklus mokymasis paskutinius ketverius metus – 9–12 klasėse. Tačiau tai tik pradžių pradžia ir vien to tikrai nepakaks. Nes geriausių pasaulio universitetų kartelė yra žymiai aukščiau nei Lietuvos bendrųjų ugdymo programų lygis ir mokyklų reikalavimai.

Natūralu, kad geriausi pasaulio universitetai ieško geriausiųjų, todėl jaunuoliui, kuris svajoja mokytis tokiame universitete, kuo anksčiau reikėtų atsiplėšti nuo vidutinybių lygos. Tai reiškia gana aukštą motyvaciją, supratimą, kad mokausi sau, o ne tėvams ir ne mokytojams, tai taip pat reiškia, kad visa, kas žemiau devintuko, yra praeitis (nes stojant į geriausius universitetus svarbus kelerių metų pažymių vidurkis).

Ketinant savo ateitį sieti su prestižiškiausiais pasaulio universitetais, dar svarbesnis veiksnys yra įvairiausi konkursai ir olimpiados. Tiesą sakant, geriausi pasaulio universitetai nugriebia visą grietinėlę, jie kviečiasi daugybę tarptautinių olimpiadų nugalėtojų ir prizininkų. O žmogui, nedalyvavusiam jokioje olimpiadoje, patekti į pirmame geriausių universitetų reitingo dešimtuke esančią aukštąją mokyklą, ypač sunku.

Taigi, daugiau naudos tėvai duoda skatindami atžalą dalyvauti iš pradžių mokyklos, vėliau – miesto, tada – respublikinėse ir galiausiai tarptautinėse olimpiadose. Tai labai keičia jauno žmogaus motyvaciją, supratimą, siekius.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

 

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai