Karantino pasekmės vaikų psichikai lyginamos su karo zonose gyvenančių vaikų
Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje pacientai nebetelpa. Tad dalis vaikų ir paauglių, kuriems dėl didžiulio nerimo, streso, depresijos, savęs žalojimo, nenoro gyventi, suicidinių minčių yra reikalinga stacionarinė pagalba, guldomi į kitus šios ligoninės skyrius. Tai vieša paslaptis.
Ženkliai suprastėjusi vaikų ir paauglių savijauta yra tiesioginė karantino ir ilgalaikės izoliacijos, negalėjimo bendrauti su bendraamžiais bei lankyti mokyklos pasekmė.
Lietuvos ir pasaulio mokslininkai, taip pat psichologai, psichiatrai, neurologai praktikai vienu balsu šneka, kad šios karantino pasekmės turės įtakos net kelioms ateinančioms kartoms. O juk mes iki šiol dar tebesinešiojame mūsų senelius ir tėvus traumavusias karo ir pokario patirtis.
Pastarojo karantino pasekmes vaikų ir paauglių psichikai pasaulio mokslininkai lygina su patirtimis, kurias išgyvena karo zonose gyvenantys vaikai. Mat izoliacija nuo bendraamžių ir dėl to kylantis nerimas bei besitęsiantis ilgalaikis stresas lemia biologinius pokyčius.
Lietuvos vaikų ir paauglių gydytojai neurologai pastebi, kad sunkiausiai karantiną išgyvena paaugliai. Į gydytojus kreipiasi vis daugiau vaikų ir paauglių dėl somatinių galvos, pilvo, viso kūno skausmų. Gydytojai apžiūri, ištiria tokius vaikus, bet ligos neranda. Tokius skausmus provokuoja ilgalaikis stresas.
O ir dukart pailgėjęs vadinamasis ekranų laikas, kai net ketvirtokai – šeštokai prie kompiuterio (ypač, jei jų tėvai dirba, o jie yra vieni namuose arba gyvena mažame bute ir neturi savo kiemo, kuriame galėtų išsidūkti) prasmakso po 8-12 valandų.
Tuo tarpu psichologai atitaria, kad jei per pirmą karantiną jie turėjo santykinai netaip ir ženkliai padidėjusį jaunųjų pacientų skaičių, tai dabar jie konsultuoja vaikus ir paauglius be atokvėpio.
Bet, pasak psichologų, net ir pasibaigus karantinui bei grįžus į mokyklas, problemų nesumažės, nes daugybei vaikų ir paauglių pristigs elementarių bendravimo įgūdžių, empatijos. Esą tai matyti jau dabar. Nuotoliniu būdu bendraujantys vaikai atitrūko nuo gyvo bndravimo. Pasirodo, vieneri izoliacijos metai vaikui ar paaugliui yra tas pats, kas suaugusiam tokio vaiko tėvui ar motinai penkeri metai izoliacijoje.
Ir tai buvo viena priežasčių, kodėl dauguma kitų Europos Sąjungos šalių net ir išliekant sudėtingai pandeminei situacijai stengėsi neuždaryti mokyklų arba jas uždarydavo labai trumpam – savaitei - dviem ir vėl atverdavo. Štai kaip kovo pradžioje vykusioje Geothe’s instituto Vilniuje, kartu su Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Vokietijos Šiaurės Reino Vestfalijos žemės ministerija organizuotoje nuotolinėje konferencijoje mokyklų vadovams ir pedagogams, kaip padėti tiek mokiniams, tiek pedagogams, kad būtų išvengta skaudžių karantino pasekmių kalbėjo Vokietijos žemės švietimo ministerijos atstovas, mokyklų psichologas dr. Sasha Borchers: „Vyriausybės, pamačiusios neigiamas karantino pasekmes vaikų emocinei, psichinei sveikatai, akademiniams pasiekimams bei nutukimo didėjimui, ėmėsi skubių priemonių, tarp kurių ir sprendimas grąžinti vaikus į mokyklas“.
Priminsime, kad Lietuvoje mokyklos yra uždarytos nuo praėjusių metų gruodžio 16 d. Kovo mėnesį į mokyklas grįžo tik pusė visų šalies pradinukų. Didžioji dauguma didmiesčių pradinukų ir toliau mokosi nuotoliniu būdu.
Bet realiai dauguma vaikų jau nuo pat šių mokslo metų pradžios fiziškai į mokyklas eidavo tik kas antrą savaitę. Taigi, sudėjus šiuos ir praėjusius metus, išeitų, kad mūsų vaikai mokyklos ir bendraamžių nematė ištisus vienerius metus.
Vienas argumentų, kodėl esą reikėjo uždaryti mokyklas, girdi vaikai, nors patys Covid-19 serga ir nesunkiai, bet itin aktyviai platina virusą. Bet pažiūrėkime į skaičius. Štai remiantis oficialiąja „Korona stop“ statistika, pernai gruodžio 13 d., kai įsigaliojo Vyriausybės nutarimas dėl karantino griežtinimo, buvo užfiksuoti 1274 nauji susirgimai, o štai, praėjusios savaitės ketvirtadienį naujų užsikrėtimų fiksuota 1157. Skaičiai dideli (tiesa, kai kuriomis dienomis pasvyruoja) bet realiai ir toliau auga, nors vaikai ir paaugliai uždaryti prie ekranų.
O tose paskirose mokyklose, kurios buvo atidarytos išimties tvarka ir kuriose į mokyklas galima eiti atlikus kaupinius testus, joks susirgimų protrūkis neįvyko. Kaip, beje, joks protrūkis neįvyko ir universitetų bei mokslo tyrimų institutų laboratorijose, kuriose dirba studentai ir jų dėstytojai mokslininkai.
Galiausiai šiuo metu, remiantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, iš viso vakcinuota jau daugiau kaip 59 tūkst. pedagoginių darbuotojų, 23 tūkst. iš jų dviem dozėmis. Be to, pirmąja doze vakcinuota taip pat ir apie penktadalis abiturientų.
Kitaip sakant, šiandien jau turime daugybę ginklų: vakciną, testus, o ir pakankamai tiek kaukių, tiek kitų dezinfekcinių priemonių, tad kodėl vaikų vis dar negalime grąžinti į mokyklas?
Ar tai reiškia, kad vaikų ir paauglių psichikos sveikatą nėra svarbi?
Čia buvo Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės