Kodėl kai kurios gimnazijos nusiritusios iki pagalbinės mokyklos lygio?
Kai Lietuvoje buvo keičiama mokyklų sistema, kai buvo naikinamos vidurinės mokyklos, kai buvo kuriamos progimnazijos ir gimnazijos, tuomet buvo skelbiama, kad gimnazijos bus aukšto lygio institucijos ir į jas pateks tik tie, kurie mokytis nori ir gali.
Tačiau šiandien ir šio pažado nebelikę nieko. Ir šiandien į gimnazijas gali patekti kas tik nori. Be to, šiandien gimnazijos Lietuvoje skiriasi kaip dangus ir žemė ir jos seniai nebeturi to žadėto kokybės ženklo. Beje, gimnazijų šiandien turime daugiau nei 360. Šiandien gimnazijose rasime ir motyvuotų, ir talentingų jaunuolių, bet lygiai taip pat jose rasime ir visiškai abejingų ar net daugybos lentelės nemokančių vienuoliktokų. Rasime net tokių gimnazijų, kur visos klasės mokinių matematikos ar fizikos vidurkis nesiekia dviejų balų pagal dešimtbalę sistemą.
Nepaisant to, dauguma gimnazijų vis tiek pas save susiurbia visus jaunus žmones, kurie joms tinka bent pagal amžių, nes kiekvienas vaikas į mokyklą atsineša daugiau nei tūkstančio eurų mokinio krepšelį. Taigi kiekvienas jaunuolis yra labai brangus, nesvarbu, kad mokytis jam yra kančia.
Ir tiesą sakant, tie nemotyvuotieji ir nenorintys mokytis labai kenkia tiems, kurie mokytis nori. Todėl vis daugiau gimnazijų vadovų ir mokytojų skelbia, kad į gimnazijas neturėtų patekti bet kas. Esą, kaip universitetuose atsirado minimalaus balo kartelės, taip ir gimnazijose jos taip pat turėtų būti.
Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus teigimu, jau nedelsiant Lietuvoje turėtų keistis vertinimo sistema, patikrinimų ir egzaminų pasekmės: „Dabar dešimtoje klasėje mokiniams būna žinių ir pasiekimų įvertinimas – pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas. Bet jis visiškai nieko nereiškia, jo prasmė neaiški ir jis vyksta tiesiog šiaip sau, dėl įdomumo. Taip neturėtų būti. Šis patikrinimas turėtų turėti didelę reikšmę ir gal net būti lemtingas mokinio gyvenime. Tarkime, jeigu jaunuolis įveikia tam tikrą nustatytą kartelę (pavyzdžiui, šešetą), jis keliauja į vienuoliktą gimnazijos klasę, jeigu neįveikia – į profesinę mokyklą. Juk mokymasis Lietuvoje privalomas tik iki šešiolikos metų.“
Pašnekovų nuomone, vien toks pokytis stipriai pagerintų vaizdą mokyklose ir būtų labai naudingas valstybei, o kartu ir patiems jaunuoliams: gimnazijose liktų motyvuoti, mokytis norintys mokiniai, tie, kurie nenori, netrukdytų norintiems, o kartu dar iki 18–20 metų įgytų specialybę profesinėje mokykloje. Taigi tokia sistema būtų naudinga ir profesinėms mokykloms – jos dabar priverstos konkuruoti su gimnazijomis ir tą kovą pralaimi.
Jeigu gimnazijose neliktų nemotyvuotų jaunuolių, tai tikrai leistų mums įkopti į aukštesnę bendrojo ugdymo lygą ir dauguma rodiklių stipriai pagerėtų.
Toks modelis nėra naujas: jis jau daug metų veikia Skandinavijose šalyse, Olandijoje ir kituose Vakarų Europos kraštuose. Ten natūralu, kad vaikai nuo 14 metų pagal gabumus išskirstomi į skirtingus lygius, kad apie 70 proc. visų jaunuolių renkasi amatininkišką darbą ir nesuka sau galvos dėl universiteto.
Pasak Sauliaus Jurkevičiaus, didžiulis teigiamas poveikis būtų ir jei brandos egzaminai Lietuvoje imtų rodyti tikrąją kiekvieno abituriento brandą (nes šiandien tokį patį brandos atestatą gauna tiek tas, kuris šešis valstybinius egzaminus išlaikė puikiai, tiek ir tas, kuris du mokyklinius egzaminus išlaikė minimaliais balais) ir jeigu aukštosios mokyklos priimtų ne bet ką, o tik tuos, kurie pajėgūs studijuoti.
„Visų pirma bandos egzaminų negalima kasmet lengvinti ir jie turėtų būti iš visos vidurinio ugdymo programos, – dėsto S. Jurkevičius. – Gal bus sunku patikėti, bet jeigu atskirų egzaminų kasmet neišlaikytų po 20–30 proc. abiturientų, vien tai sistemą labai teigiamai supurtytų ir įneštų pasitempimo.“ Šis pasiūlymas nėra iš fantastikos srities – tiek Prancūzijoje, tiek Belgijoje, tiek ir Lenkijoje visai natūralu, kad vieno ar kito egzamino neišlaiko 20–30 proc. abiturientų. O pas mus kyla didžiulis stūgsmas, jei neišlaiko 8 procentai. Na, bet sutikite, kad negalima egzaminų lengvinti iki begalybės ir nuolaidžiauti leidžiant juos išlaikyti visiems.
Kas atsitiktų neišlaikiusiems egzaminų? Tiesiog jie negalėtų įstoti į universitetus. Bet jiems būtų atviros kolegijų, profesinių mokyklų durys, be to, po metų egzaminus jie galėtų perlaikyti. Ir nors tai yra šiurkštūs žodžiai, tačiau šis variantas yra nepalyginamai teisingesnis nei dabartinis, kai pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas nieko nereiškia, kai brandos egzaminai kasmet lengvinami ir kai į aukštąsias mokyklas įstoja ne 30, o 70 proc. visų abiturientų, ir kai mokymasis visur tik imituojamas.
„Beje, dėl imitavimo. Manau, jau metas būtų iš aukščiausių tribūnų, iš ministerijos paskelbti, kad mokyklose, gimnazijose ir universitetuose yra įprasta mokytis. Daug mokytis. Nes nemažai šeimų ir jaunuolių tai, regis, užmiršo. Jie mano, kad tiek bendrojo lavinimo, tiek aukštosios mokyklos yra laiko ar net laisvalaikio praleidimo įstaigos arba socializacijos centrai. Bet jie klysta. Jose mokomasi. Ir niekas nesakė, kad mokymasis yra lengvas darbas“, – sako S. Jurkevičius.
Matematikos mokytoją Bronislovą Burgį taip pat stebina, jog Lietuvoje vis daugėja mokyklų, kurios keliasi vienintelį tikslą – kad vaikas jose gerai jaustųsi, o rezultatai esą nesvarbūs. Iš tiesų esama daug atvejų, kai vaikas mokykloje labai gerai jaučiasi, nepersimoko, nepersidirba, žaidžia iki 16 metų, bet paskui ima jaustis labai blogai, kai baigęs tokią mokyklą pamato, kad dauguma jo bendraamžių jį lenkia daugelyje sričių ir kad prieš jo nosį užsitrenkia daug durų.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės