Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kodėl kai kurios privačios mokyklos tampa panašios į tvirtoves?

2020-07-21, Antradienis 03:00
Gintaras Sarafinas

Šiuo metu Lietuvos švietimas tikrai neišgyvena pakilimo – greičiau priešingai. Tačiau vienas jo sektorius labai išsiskiria, nes kunkuliuoja ir auga. Tai privačios mokyklos. Visų pirma, privačių mokyklų Lietuvoje daugėja – kasmet atidaroma po 3–4 naujas. Ir šiandien Lietuvoje suskaičiuojama per 60 nevalstybinių mokymo įstaigų. O valstybinių mokyklų ne tik neatsiranda naujų, bet po 20 kasmet uždaroma. Priminsime, kad šiuo metu Lietuvoje veikia per 1000 mokyklų.

Dar viena tendencija – privačiose mokyklose daugėja mokinių (prieš 10 metų nevalstybinėse mokyklose mokėsi 0,7 proc. visų Lietuvos moksleivių, o dabar – jau 6 procentai. Kartu galingai auga ir privačių mokyklų pajamos: vienų po keliolika procentų, kitų – net po 5 kartus.

Tad patyrinėjus finansinius duomenis, gali kilti pagunda mestis į nevalstybinio švietimo verslą ir kurti privačias mokyklas ar jų tinklus.

„Tačiau iš tikrųjų šioje srityje yra milžiniška įvairovė ir skirtumai, – komentuoja Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas. – Taip, turime 3–4 mokyklas, kurios iš vaikų mokymo daro biznį ir kala pinigus, bet dauguma privačių mokyklų tikrai nėra aukso kasyklos. Kai kurios jų – tiesiog šeimos versliukai ar net labiau hobiai, kurie leidžia oriai gyventi ir išmokėti neblogus atlyginimus, bet pelnai jų tikrai menki. Dar kitos mokyklos apskritai priklauso religinėms organizacijoms, taigi ir tikslai jų kiek kitokie, tikrai ne pelnas.“

Pasak S. Besagirsko, aišku tai, kad jeigu ši sritis būtų labai pelninga, į ją jau tikrai būtų įžengę stambūs kitų sričių verslininkai ir investuotojai. Bet jie delsia. Jų požiūriu, rūpesčių ir rizikų šioje srityje per daug, o finansinė grąža – per maža.

Be to, norint įžengti į privačių mokyklų lauką reikia labai gerai išmanyti švietimo sektorių, o Lietuvoje tų išmanančiųjų nėra per daug. Todėl greičiausiai privačias mokyklas ir toliau kurs ar esamas plės ne stambūs verslininkai, ne profesionalūs vadybininkai, o žmonės, vienaip ar kitaip susiję su švietimu (ekspertai, buvę valstybinių mokyklų vadovai, mokytojai, dėstytojai, švietimo skyrių vedėjai, o kartais tiesiog labai aktyvios mamos, kurios iš pradžių mokyklą kūrė savo vaikams, o vėliau ši išvirto į mokyklą visiems).

Tiesa, privačios mokyklos stulbinamai skiriasi ne vien savo steigėjais, misija, pajamomis ir pelnais, bet ir lygiu bei paslaugų kokybe. „Čia panašiai kaip ir su privačiomis aukštosiomis mokyklomis: turime ir visiškų „diplomų fabrikų“, bet turime ir pasigėrėjimo vertų privačių universitetų. Panašų išsiskaidymą galima regėti ir tarp privačių bendrojo lavinimo mokyklų“, – dėsto buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Mažiausiai klausimų šiandien kelia privačios gimnazijos. Jų veikla gana skaidri: paslaugų kaina žinoma, infrastruktūra matoma, išskirtinumai reklamuojami, o mokinių pasiekimai – kaip ant delno. Taip yra daugiausia dėl to, kad baigdami gimnazijas abiturientai laiko valstybinius brandos egzaminus ir per juos išryškėja, kas yra ko vertas ir kas kaip išmoko. Na ir pagal egzaminų rezultatus privačios Lietuvos gimnazijos atrodo tikrai solidžiai, ypač Klaipėdos licėjus, „Saulės“ privati gimnazija Vilniuje, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija, Vilniaus privati gimnazija, Marijampolės marijonų gimnazija ir jėzuitiškos gimnazijos. Neprikibsi ir prie Lietuvoje veikiančių tarptautinių mokyklų, nes jos veikia pagal tarptautines programas. Ir jei kas trikdo, tai tik didoka ugdymo kaina. Bet čia jau tėvų pasirinkimas, ar juos tenkina kokybės, išskirtinumo ir kainos santykis.

Žinoma, tarp privačių mokyklų esama ir tokių gimnazijų, kurių mokinių akademiniai pasiekimai nykūs, tačiau jos giriasi puikiais santykiais, ypatinga aplinka ir individualiu dėmesiu. Na ir jokios apgavystės čia nėra. Svarbiausia, kad tėvai žino vienos ar kitos mokyklos privalumus, taip pat ir trūkumus, kartu turi savo prioritetus ir tada renkasi.

Bet taip yra tik su privačiomis gimnazijomis. O kalbant apie privačias pradines mokyklas, progimnazijas ar pagrindines mokyklas, vaizdas jau visiškai kitoks. Čia skaidrumo gerokai mažiau. Kartais tokio tipo mokyklos primena tvirtoves (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme). Tiesiogine, nes jos deklaruoja maksimalų vaikų saugumą, o perkeltine – nes kuria pagražintą tikrovę, dozuoja informaciją ir mokinius dažniausiai patraukia rinkodariniais triukais. „Ar pastebėjote, kad kai kurios privačios mokyklos orientuojasi ne į vaikus, o į jų tėvus. Jos labai stengiasi, kad tėvai būtų patenkinti, džiaugtųsi, jog jų vaikai lanko privačią mokyklą, lavinasi išskirtinėje aplinkoje. Taigi tokios mokyklos dažniausiai komunikuoja tik geras žinias, vaiką dažniausiai apibūdina tik pozityviai, o blogas tendencijas bando nuslėpti“, – pažymi S. Besagirskas.

„Galima pastebėti netgi tam tikrą paradoksą. Kai parduotuvėje renkiesi dešreles ar ledus, matai labai išsamią informaciją apie jų sudėtį: kiek dešrelėje yra mėsos, kiek papildų, ar esama joje gliutamato. Taigi turėdamas daug informacijos pirkėjas netampa apgavystės auka ir priima daugiau ar mažiau teisingą sprendimą. O jei perka prastos kokybės dešrelę, tai jau tiesiog toks jo pasirinkimas. Bet kalbant apie privačias mokyklas, ypač pradines ir progimnazijas, informacijos Lietuvoje tikrai mažai – kaip juokauju, mažiau nei apie dešreles. Nors vaikų išmokslinimas juk atsiduria bene aukščiausiose pozicijose šeimų prioritetų sąraše“, – stebisi N. Putinaitė.

Iš tikro teisingus sprendimus priima tik turintieji daug informacijos, o ne dozuotos informacijos atplaišas. Iš principo įvairovė yra žavinga, tačiau tėvai turi žinoti, kas jų laukia. Kad nebūtų taip, jog jų vaikas keletą metų mokykloje puikiai jaučiasi, daug žaidžia, patiria ilgą ir laimingą vaikystę, bet kartu daug ko neišmoksta ir negauna reikiamų pagrindų. Tiesiog toks jau pasirinkimas. Tik tokiu atveju nereikėtų blaškytis ir ieškoti kaltų, kad vaikas turi daug spragų. Keisčiausiai atrodo tos šeimos, kurios leidžia savo vaikams metų metais mėgautis vaikyste, o vėliau, pamačiusios atsilikimą, metasi į priešingą pusę. Žinoma, jei vaikas šeštoje klasėje dar nedraugauja su daugybos lentele, o septintokas daro panašiai tiek rašybos klaidų kaip antrokas, daugumai tėvų pasidaro neramu. Bet be atkaklaus mokymosi ir darbo dar niekas netapo labai išsilavinęs.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai