Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kodėl verslininkai savo pačių baigtas aukštąsias mokyklas paremia ne pinigais, o kritika?

06.23 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Verslus sukūrę ir prakutę lietuviai savo pačių baigtas aukštąsias mokyklas dažniausiai paremia kritika, kaip prastai šios parengia absolventus. Bet prisidėti prie geresnio studentų rengimo finansiškai tesugalvoja retas milijonierius.

Jungtinėse Amerikos valstijose, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir daugelyje kitų šalių natūralu, kad didžiausi kiekvienos aukštosios mokyklos rėmėjai yra jų alumnai, taip pat pramonės įmonės, kitos verslo įmonės, kurioms universitetai ir kolegijos rengia specialistus.

Tuo tarpu Lietuvoje svarios finansinės paramos per pastaruosius devynerius metus sulaukė vienintelis Vilniaus universitetas. Keletas garsių ir sėkmingus verslus sukūrusių Vilnius universiteto alumnų savo alma mater parėmė kiek daugiau nei pustrečio milijono eurų.

Kiti universitetai nuo 2010 m. sulaukė gerokai kuklesnės paramos tiek iš savo alumnų, tiek ir iš verslininkų, kurių verslams specialistus jie ir rengia. Štai Vytauto Didžiojo universitetą buvę alumnai per kone dešimtmetį parėmė maždaug 1 mln. eurų.

Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kuris rengia specialistus įvairioms inžinerinės pramonės šakoms, 5 didžiausi rėmėjai parėmė tik apie 200 tūkst. eurų. O prie Klaipėdos universiteto studijų kokybės 5 didžiausi rėmėjai per devynerius metus prisidėjo 107 tūkst. eurų.

Dar kukliau remiamos kolegijos. Dosniausiai per šį dešimtmetį buvo remiama Kauno technikos kolegija – per 300 tūkst. eurų. Ją daugiausia rėmė užsienio kapitalo inžinerinės pramonės įmonės arba strateginės valstybinės įmonės. Tiesa, KTK kasmet sulaukia ir daugybės kitų rėmėjų finansinės paramos – šią aukštąją mokyklą jie paremia mažesnėmis sumomis nuo 1 iki 5 tūkst. eurų.

O štai Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija iš stambiausių rėmėjų sulaukė 250 tūkst. eurų paramos.

O štai Utenos kolegija per dešimt metų iš mecenatų gavo 0 eurų. Taip, taip, teisingai supratote: 0 eurų paramos tiek iš alumnų, tiek iš vietos verslo.

Taigi, kodėl prakutę Lietuvos verslininkai nenori praverti piniginės ir paremti savo alma mater arba tų aukštųjų mokyklų, kurios rengia darbuotojus jų sektoiui?

Pasak ISM universiteto rektoriaus Daliaus Misiūno, didžiuma verslininkų į universitetus žvelgia kaip į „valdiškas“ institucijas. O lietuvio sąmonėje nuo sovietmečio gajus stereotipas, kad tai, kas priklauso valstybei, yra valdiška, tad tam nereikia paramos. Priešingai, iš valdiško reikia tik imti, o ne su juo dalytis.

Apskritai didelė dalis daug pasiekusių lietuvių ne tik nesieja savo gyvenimiškos sėkmės su studijomis, o ir nesididžiuoja savo universitetais. Dalius Misiūnas teigia prisimenantis, kad būdamas KTU alumnų klubo prezidentu kviesdavo įvairius stambius ir apystambius verslininkus, kadaise baigusius KTU, tapti alumnų klubo nariais, taip pat finansiškai paremti KTU studentus, studijas, tyrimus, o jie klausdavo: „O kas man iš to? Ką aš už tai gausiu?“

Kitaip tariant, daug verslininkų vis dar nesuvokia, kad jei dalyvauji socialiniuose projektuose, savanoriauji, tai šitai darai be atlygio, nes tau svarbi visuomenės ir šalies vystymosi kryptis.

Su daugybe šalies verslininkų pažįstamas Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas antrina, kad dauguma verslininkų nemano, jog universitetų suteiktos žinios jiems padėjo susikurti materialią gyvenimo gerovę. Beje, prie to iš dalies prisideda ir pastaraisiais metais vykstanti aukštojo mokslo diplomo devalvacija.

Pasak Daliaus Misiūno, paradokslau, bet dauguma daug pasiekusių Lietuvos verslininkų, kurie baigė dažniausiai valstybinius universitetus, nemano, kad universitetai padėjo jiems tapti turtingiems ir jei jų paklaustum, kas jiems padėjo tokiems tapti, absoliuti dauguma atsakytų, kad jie patys, be niekieno pagalbos tapo tokie išskirtiniai.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas Kęstutis Petrauskis atkreipia dėmesį į dar vieną faktą: „Įkūręs savo alumnų paramos fondą Vilniaus universitetas išsikėlė tikslą iš jų surinkti net 10 mln. eurų paramos. Ir iš jos planavo remti gabių jaunuolių studijas. Tačiau per trejus metus surinkta suma šešiagubai mažesnė nei planuota. Nors Vilniaus universitetą juk baigę tūkstančiai daug pasiekusių ir praturtėjusių lietuvių. Tad lieka tik apgailestauti, kad verslininkai, per metus uždirbantys po keliasdešimt milijonų eurų pelno, negeba niekuo paremti savo alma mater.“

Ydinga yra tai, kad daugybė verslininkų visai negalvoja ar po 10 metų turės kvalifikuotų darbuotojų ir kokia apskritai bus mūsų valstybės raida. Paprastai mūsų verslas laukia, kad kažkas kitas – „valdžia“, prezidentas – sukurs gerovės valstybę. Jie vis dar nesupranta, kad aprūpinti ir išmokslinti reikia ne tik savo vaikus ir anūkus, bet lygiai taip pat svarbūs ir jų darbuotojų vaikai, apskritai jaunimas.

Kai kurie verslininkai aiškina, kad Lietuva per maža valstybė, verslai joje gana smulkūs, tad nerealu tikėtis, jog verslininkai aukštąsias mokyklas parems milijonais. Tokios sumos pakeliamos tik tarptautinėms korporacijoms. „Taip, tai tiesa, – sako S. Besagirskas, – bet jei keliolika vidutinių verslininkų susivienytų ir paremtų konkrečią aukštąją mokyklą ar studijų kryptį, tarkime, 5–10 mln. eurų, tai jau būtų iš tiesų juntama suma“. Ir verslininkai jau galėtų reikalauti specialistų rengimo pokyčių bei kokybės.

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai