Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kur labiausiai išplitusi nesimokymo mada?

2019-11-12, Antradienis 03:00
Gintaras Sarafinas

Šiuo metu Lietuvoje veikia keturių tipų mokyklos: pradinės, progimnazijos, gimnazijos ir pagrindinės mokyklos. Liūdniausias vaizdas yra pastarosiose, tai yra, pagrindinėse mokyklose: jose ir rezultatai prasčiausi, ir nesimokymo kultūra bei mada išplitusi labiausiai, ir santykiai tikrai nedžiuginantys.

Daug priekaištų pagrindinės mokyklos sulaukia dar ir todėl, kad, turėdamos devintas ir dešimtas klases, jos tarsi konkuruoja su gimnazijomis, nes ir šios turi devintas ir dešimtas klases, bet toji konkurencija stipriai iškrypusi, nes dažna pagrindinė mokykla galvoja ne apie mokinius, ne apie jų pasiekimus, ne apie aukštą pridėtinę vertę ir ne apie aukštą mokymo kokybę, o apie savo egzistenciją, tai yra kaip bet kokiomis priemonėmis užsitikrinti kuo daugiau mokinio krepšelių. Mat šiandien mokinių skaičiumi mažiausios mokyklos dažniausiai turi būtent pagrindinių mokyklų statusą.  

Iš tikro didesnė tvarka mūsų ugdymo įstaigų tinkle ir apibrėžta mokyklų paskirtis visai mūsų švietimo sistemai suteiktų daug sveikatos.

Šiandien būtent pagrindinės mokyklos labiausiai blaškosi ir neranda sau vietos. Dažnos savivaldybės Švietimo skyrius patvirtins, kad būtent pagrindinėse mokyklose kyla didžiausių bėdų dėl mokymo kokybės, būtent jos yra labiausiai atsilikusios. Dažnokai mažų miestelių pagrindinėse mokyklose 9–10 klasėse lieka tik tie, kurie neišvažiavo į gimnazijas ir neplanuoja siekti vidurinio išsimokslinimo. Jie jaučiasi tarsi antrarūšiai, yra pikti, ir taip formuojasi tarsi socialiniai getai.

Apie tai, kad pagrindinių mokyklų Lietuvoje neliks, kalbama jau nuo 2010 m., bet ir šiandien jų turime daugiau nei 300. Jeigu jos taptų progimnazijomis arba jeigu jose būtų stiprinamas technologinis ugdymas, arba jeigu jos būtų asocijuojamos su profesinėmis mokyklomis, kai kurių rimtų Lietuvos švietimo problemų nebeliktų. Keista, bet užtektų vien to.

Iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos plaukia signalai, kad ilgainiui pagrindinių mokyklų šalyje vis mažės, ypač netikslinga jas laikyti, kai netoli pagrindinės mokyklos yra gimnazija. Kai kuriuose didžiuosiuose miestuose jų jau nebeliko, dauguma transformuojamos į progimnazijas, tai yra jose nebelieka devintų ir dešimtų klasių, taigi ir dubliavimosi su gimnazijomis.

Tiesa, kažkiek pagrindinių mokyklų, regis, liks, bent po vieną ar dvi savivaldybėje. Nes baigę progimnaziją dalis vaikų stoja į gimnazijas, bet dalis savo ateities su mokslais sieti visai neketina. Jie nori įgyti amatą ir tapti meistrais. Bet po aštuonių klasių stoti į profesinę mokyklą dar per anksti, daugumai dar trūksta brandos, tad pagrindinėse mokyklose tokie vaikai galėtų sulaukti šešiolikos ir jau tada stoti į profesines.

„Iš principo pagrindinės mokyklos nėra blogis savaime, bet joms reikia padėti, jas reikia stiprinti. Joms būtina skirti daugiau finansinių resursų (ypač iš savivaldybių), kelti vadybos lygį, ieškoti entuziastingų mokytojų, taikyti naujoviškus mokymo būdus“, – teigia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Regioninės politikos analizės skyriaus specialistas Ovidijus Damskis.

Šiuo metu ypač miesteliuose ir kaimuose pagrindinėms mokykloms labai stinga pagalbos specialistų, psichologų, socialinių pedagogų, mokytojų padėjėjų. Mažose mokyklose dažnai veikia jungtinės klasės – čia vienoje klasėje mokomi antrokai ir trečiokai, šalia sėdi dar kokie trys vaikai, turintys specialiųjų poreikių, taigi mokytojams žūtbūtinai reikalingi pagalbininkai, padėjėjai. O jeigu jų neatsiras, pasiekti kokybę bus labai sunku.

Yra ir dar viena išeitis iš šio problemų liūno. Tarkime, LAMA BPO prezidentas prof. Pranas Žiliukas mano, kad labiau pasiteisintų apskritai kiek kitoks nei dabartinis modelis: pradinė mokykla – ketveri metai, progimnazija – penkeri (o ilgoji progimnazija – devyneri metai) ir gimnazija – treji metai. Pas mus pagrindinis ugdymas tęsiasi dešimt metų, nors daugelyje valstybių – devynerius. Prano Žiliuko nuomone, ir mums tiek užtektų. O po jų turėtų vykti rimtas pasiekimų įvertinimas, kuris nulemtų, ar mokinys suka akademiniu, ar profesiniu keliu. Ir į gimnaziją neturėtų patekti bet kas. „Jeigu užgimtų tokia sistema, ženkliai išaugtų progimnazijų atsakomybė ir tai būtų labai pozityvu“, – dėsto P. Žiliukas.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys taip pat mano, kad nėra teisinga, jog norint įgyti pagrindinį išsilavinimą Lietuvoje reikia mokytis dešimt metų, o vidurinį – tik dvejais metais ilgiau: „Proporcijos turėtų būti kitokios: pagrindinis ugdymas – devyneri metai, o vidurinis – plius treji metai.“

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

 

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai