Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Mokyklos pavadinimas kilo nuo žodžio „mokytis“, o ne nuo žodžio „valgyti“

02.18 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Lietuvos skurdo rodikliai ir toliau išlieka vieni iš didžiausių Europos Sąjungoje. Skurdo rizikos lygis mūsų šalyje siekia per 23 procentus. Tačiau šį kartą norėtųsi aptarti ne suaugusiųjų, o vaikų skurdą. Taip pat ir jo įtaką švietimui.

Taigi, bendrai visoje Lietuvoje ties skurdo riba gyvena 132 660 vaikų. Atkreiptinas dėmesys, kad beveik trečdalis Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų ir šiose šeimose skursta net 42 proc. jose augančių vaikų. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis teigia, kad labiausi jį neramina būtent vaikų skurdo lygis, nes jis buvo ir yra neadekvačiai per didelis.

Blogiausia, kad skurdas tarsi įsuka vaikus į uždarą ratą, iš kurio jiems sunku ištrūkti. Dar blogiau yra tai, kad prie to kartais sąmoningai, kartais nesąmoningai prisideda kai kurie suaugusieji.

Paradoksalu, bet daliai skurdžiai gyvenančių vaikų ištrūkti iš skurdo trukdo kai kurios mokyklos. Nes jos iškraipė mokyklos misijos sampratą ir nuvažiavo į lankas. Turime dešimtis mokyklų, kurios sau nebesikelia tikslo vaikus išmokyti matematikos, informatikos ar lietuvių kalbos. Beje, savo ydingai veiklai pagrįsti jos prisigalvojo įvairiausių argumentų. Dažniausias yra toks: mūsų vietovėje socialinis ir ekonominis kontekstas yra toks prastas, kad mes džiaugiamės, jog vaikai apskritai ateina į mokyklą. Ir į pirmą vietą iškyla tokių vaikų nuprausimas, aprūpinimas, pamaitinimas, priežiūra ir užimtumas. Taigi, tokiose mokyklose dirbantys suaugusieji mano, kad jie daro labai gražius darbus. Tačiau drįsčiau su tuo nesutikti. Nes net žodis „mokykla“ kilęs nuo žodžio mokytis, o ne nuo žodžių praustis, ar valgyti. Blogiausia, kad dalis mokyklų užmiršta pagrindinę savo misiją mokyti ir tampa tokiais tarsi užimtumo centrais. Bet jeigu vaikai tokiose neva mokyklose tėra tik užimami ir pamaitinami, jie tikriausiai niekada neišlips iš skurdo. Nes iš skurdo išlipti padeda geras išsilavinimas. O jie to kai kuriose mokyklose negauna. Ką ten kalbėti apie gerą išsilavinimą, daugybė vaikų neišmoksta net pakenčiamai skaityti ir rašyti, neišmoksta net daugybos lentelės. Tad kokios perspektyvos jiems šviečiasi baigus tokias „mokyklos“ iškabą turinčias įstaigas? Labai nekokios. Jiems bus sunku prasimušti, bus sunku kilti socialiniais laiptais, jie nesijaus laimingi ir bus pikti dėl neteisybės. Bet pradžia juk buvo mokykloje. Ir ne tik joje. Netgi dar anksčiau – vaikystėje.

Ir čia prieiname prie dar vienos suaugusiųjų meškos paslaugos. Čia didžiausia atsakomybė tenka ne kažkokiems išplaukusiems asmenims, o savivaldybėms. Kalbu apie ikimokyklinį ugdymą. Lietuvos vaikų, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, skaičius siekia tik 58,2 proc. Skirtingose savivaldybėse šis skaičius smarkiai varijuoja: pastaraisiais metais ikimokyklinio ugdymo nuo metukų iki 5 metų programą lankė 15 – 82 proc. vaikų. Dideli skirtumai pastebimi tarp kaimo ir miesto vietovių: pastarosiose šis skaičius vidutiniškai siekia 71,6 proc., o kaimo – tik 27,9 proc.

Kaip teigia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė, jeigu nespręsime ikimokyklinio ugdymo prieinamumo problemos, nesudarysime vienodo starto galimybių ir toliau užprogramuosime vaikus skursti. Paprasčiau tariant, tikslas turėtų būti, kad kuo daugiau vaikų lankytų ikimokyklinio ugdymo įstaigas. O už tai atsako kaip tik savivaldybės. Atrodytų toks paprastas dalykas – sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau vaikų, ypač gyvenančių kaimuose, galėtų pasiekti ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Bet tai padėtų tūkstančiams vaikų. Ir ateityje jiems leistų išbristi iš skurdo.

Gali kilti klausimas: „kaip?“

Tiesiog jeigu ikimokykliniame amžiuje vaikai nelanko jokių darželių ar mokyklų, jų startinės pozicijos ima skirtis nuo tų vaikų, kurie lankė. Kitaip tariant, jie pradeda atsilikti. O tai pastebėję, jie ima nervintis, ima protestuoti, mokymasis jiems tampa nemielas ir atgrasus. Na ir ilgainiui jie tampa nemotyvuoti. Dar vėliau į mokyklą jie ateina pavalgyti, pasiausti, maloniai praleisti laiko. Bet ko, tik nesimokyti. Taip ir užsisuka uždaras ratas.

Paminėjau tik dvi, regis, paprastas priežastis. Bet jeigu šioje plotmėje nors kas pradėtų keistis, rezultatai mus maloniai nustebintų. Kitaip tariant, jeigu savivaldybių politikai ir tarnautojai pasistengtų, kad kuo daugiau vaikų iš jų savivaldybės būtų pavėžėjami ir lankytų ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir jeigu iš mokyklų būtų reikalaujama, kad jos vaikus ne tik nupraustų, pamaitintų ir užimtų, bet ir dar šio to išmokytų, vien tai atvertų skurstantiems vaikams visai kitokias perspektyvas.

Beje, kad ir ką aiškintų mokyklos vardo nebervetų mokyklų vadovai ir atstovai, iš tikro ir šiais laikais daugumą vaikų galima išmokyti ir rašyti, ir skaityti, ir skaičiuoti. Ir nors šiuo metu Lietuvos mokyklose matematikos pagrindų išmokomi tik maždaug trečdalis mokinių, Nacionalinės švietimo agentūros ekspertai tvirtina, kad tai įveikiama užduotis 95 proc. Lietuvos mokinių.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

 

 

Komentarai


Naujausi epizodai