Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Politikai žingsniuoja sau, o gyvenimas – sau

09.22 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Žvelgiant į šiandieninę švietimo padėtį Lietuvoje ir į artėjančius Seimo rinkimus, susidaro įspūdis, kad gana daug interesų grupių gyvena paralelinėse visatose. Mokytojai bando rasti atsakymą, kaip dirbti vis besikeičiančiomis sąlygomis, kaip motyvuoti jaunus žmones, kurie dažnai nieko nebenori, o neretas mokytojas sprendžia dilemą, kaip apskritai išgyventi.

Mokyklų vadovai kiekvieną dieną bando vis iš naujo sustyguoti mokyklų darbą, kad jis nenutrūktų, nes vyriausiasis visa ko planuotojas COVID-19 visiškai neprognozuojamas.

Tėvai, pamatę, kaip šių metų abiturientai laikė brandos egzaminus, ypač matematikos, ieško išeičių, kaip pagelbėti savo atžaloms, kad šie neįgytų pernelyg daug spragų, kad sėkmingai išlaikytų egzaminus ir pasirinktų savo svajonių aukštąją mokyklą bei studijas.

O kaip čia atrodo mūsų politikai? Dauguma vietinės valdžios politikų atrodo tikrai silpnai. Būtent nuo jų sprendimų didžia dalimi priklauso tai, kad mokyklų tinklas Lietuvoje stipriai išdrikęs, taip pat tai, kad regionų mokyklose tebėra daug jungtinių klasių, taip pat ir tai, kad vieno mokinio finansavimas skirtingose mokyklose skiriasi 7 kartus. Taip pat ir tai, kad mokymosi lygis ir mokymo kokybė daugelyje mokyklų nebėra joks tikslas. Ar pastebėjote, kad šiandien belikęs vienintelis tikslas – kad mokyklos kažkaip veiktų COVID-19 sąlygomis. O kaip veiks, niekam nebesvarbu.

Stebint kandidatų į Seimą diskusijas švietimo ir mokslo klausimais, susidaro įspūdis, kad galvojama visai ne apie švietimą ir ne apie jo ateitį, o tik apie tai, kaip į save atkreipti dėmesį. Ir priemonės dažnai nebesirenkamos, tauškiama bet kas ir bet kaip. Partijų programos švietimo srityje taip pat negrįžtamai nuvažiavusios į lankas. Dažnu atveju jose aprašinėjama, kaip turėtų būti, bet realybėje taip nėra. 

Pavyzdžiui, „turime kalbėti apie vertybių integravimą į ugdymo turinį, kuris būtų grįstas vientisu pasaulėvaizdžiu, padedančiu vaikui suprasti save, visuomenės gyvenimą ir pasaulį. Mokykla turi teikti vieningą pamatinių vertybių vaizdą, kurį interpretuojant galimas pažiūrų skirtumas ir dialogas, bet ne vertybinis konfliktas. Tik tuomet gali

vykti kryptingas ugdymas. Mokykla turi orientuotis į visavertės asmenybės ugdymą – tokios, kuri paskui galės pati mokytis, įgyti naujas žinias ir įgūdžius, perkurti, koreguoti ir plėsti iš mokyklos atsineštą pažinimą“.

Kita politinė partija įrodinėja, kad visa ko panacėja – finansavimo švietimui didinimas. Ir ji žada tai daryti. Ir jai visai nesvarbios Valstybės kontrolės išvados, kuri metai iš metų skelbia (paskutinį kartą tai darė praėjusią savaitę), kad finansavimas švietimui Lietuvoje vis didėja, bet švietimo kokybė ir mokinių pasiekimai negerėja. Paprasčiau tariant, neturint tikslo pagerinti švietimo kokybės, pinigų šiai sričiai galime skirti nors ir 10 milijardų eurų, bet tie pinigai subėgs kaip į smėlį. Todėl, kad Lietuvoje daug kas daroma atbulai. Pinigai skiriami ne problemų spredimui, ne tokios švietimo sistemos kūrimui, kad ilgainiui ja galėtume didžiuotis, o tiesiog šiaip sau. Tad viskas dažnai ir baigiasi elementariu pinigų įsisavinimu.

Ir žvelgiant į dabartinių kandidatų į Seimą mintis, žodžius ir raštus, nepanašu, kad per artimiausius ketverius metus švietime įvyktų proveržis.  Ir vėl plauksime pasroviui, dažnai pro šoną, ir vis pastoviniuodami, ir vis labiau atsilikdami nuo kitų.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

 

 

Komentarai


Naujausi epizodai