Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Regioninės aukštosios mokyklos laukia paramos, o gauna vieną smūgį po kito

05.19 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Pastaraisiais metais maždaug 45 proc. įstojusiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas už studijas turėjo mokėti, o 55 proc. įsisprausdavo į valstybės finansuojamas studijų vietas. Šiemet šios proporcijos keisis – valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius didės daugiau nei 20 proc. ir sudarys kone 75 procentus.

Šiek tiek keisis ir pati priėmimo į universitetus bei kolegijas tvarka. Kaip ir anksčiau, 2020 m. stojantieji į aukštąsias mokyklas turės būti išlaikę bent tris brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos bei matematikos, minimali jų išlaikymo riba – 16 balų. Išimtis – menų studijos: stojantiems į jas matematikos egzamino laikyti nereikės. Tačiau nebebus skaičiuojamas šių trijų privalomų egzaminų balų aritmetinis vidurkis: anksčiau buvo reikalaujama, kad stojančiųjų į universitetus jis būtų ne mažesnis negu 40, o stojančiųjų į kolegijas – ne mažesnis negu 25. Šiemet šio reikalavimo nebeliks.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad 2020 m. priėmimas bus labiau orientuotas į pačių stojančiųjų pasirinkimą. Tačiau darbdavių požiūriu, tai nėra labai išmintinga: juk jau ir taip Lietuvoje turime tam tikrų profesijų atstovų perteklių, o tam tikrų – didžiulį trūkumą. Greičiausiai šiemet išryškės dar didesnės disproporcijos.

Nesužavėti pokyčiais ir šalies regionai, ypač jų aukštosios mokyklos. Jų atstovai prognozuoja, kad šiemet dėl žingsniavimo link nemokamų bakalauro studijų ir dėl naujos priėmimo tvarkos dar daugiau jaunuolių stos į Vilniaus ir Kauno universitetus bei kolegijas ir dar mažiau į regionines – Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės ar Utenos – aukštąsias mokyklas. Taigi, nors jau praėję metai joms buvo įtempti, regis, šie bus dar sunkesni.

Mes laukiame pagalbos ir paramos, o gauname vieną smūgį po kito“, – sutartinai kalba regioninių kolegijų vadovai. Ir nors regionų gyvybingumui aukštosios mokyklos yra būtinos, jos paliktos vegetuoti, o gal ir užsilenkti.

Iš tikro be lengvatų, be paramos jos negali lygiavertiškai konkuruoti su Vilniaus ir Kauno aukštosiomis mokyklomis, į kurias jaunuoliai veržiasi dėl didmiesčių traukos. „Be to, susidaro įspūdis, kad centrinė valdžia ir net Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skeptiškai žvelgia į visą kolegijų sektorių, nebenori jo plėtoti. Stiprinami universitetai, profesinės mokyklos, o kolegijos paliktos likimo valiai“, – sako Panevėžio kolegijos direktorius Gediminas Sargūnas.

Utenos kolegijos direktorius Raimundas Čepukas pateikia keletą iškalbingų skaičių iš Valstybės kontrolės išvadų. Vienam mokiniui ugdyti profesinėje mokykloje mūsų valstybė per metus skiria vidutiniškai 4083 eurus, o štai vieno Utenos kolegijos studento studijoms finansuoti iš valstybės biudžeto skiriama 4,8 karto mažiau – tik 850 eurų. Panašią dalį pati kolegija dar prideda iš savo užsidirbtų lėšų. Taigi netolygus finansavimas yra akivaizdus, nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra steigėja tiek profesinių mokyklų, tiek ir kolegijų. Paprasčiau tariant, kolegijos atsidūrę tiesiog podukros vietoje.

Tačiau iš tikro regioninės aukštosios mokyklos ne tik kad neturėtų būti skriaudžiamos, jos kaip tik turėtų būti dosniau finansuojamos, joms turėtų būti suteikiama lengvatų, išimčių. Taip turėtume elgtis, jeigu mums nesinori, kad visa šalis susispiestų tik į Vilnių ir Kauną, o likusi Lietuva virstų mažai apgyvendintomis dykromis.

Regionų verslininkams, darbdaviams labai svarbu, kad netoliese veiktų aukštosios mokyklos, kurios atsižvelgtų į darbdavių poreikius ir rengtų regionui reikalingus specialistus. Be to, ne visi tėvai gali išleisti vaikus į Vilniaus ir Kauno aukštąsias, tad regionų kolegijos ir universitetai – tokioms šeimoms tikrai gera alternatyva. Ir man gaila, kad kolegijos dabar yra paliktos likimo valiai, jos vienos plaukia per demografines audras ir joms nepasiūlomi jokie gelbėjimosi ratai“, – komentuoja Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Alytaus filialo direktorius Dalius Sinkevičius.

Pasak Gedimino Sargūno, pastarųjų dešimties metų praktika liudija, kad jeigu jaunas žmogus studijuoja Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Utenos ar Marijampolės kolegijose, tai 90 proc. tikimybė, kad jis liks tame mieste arba aplinkiniuose rajonuose, o jeigu studijuoja Vilniaus ar Kauno aukštosiose mokyklose, tikimybė, kad gyventi ar dirbti važiuos į Šiaurės, Pietų ar Vakarų Lietuvą sudaro vos 10 procentų.

Labai charakteringas pavyzdys – Žemaitijos kolegijos uždarymas. Šios Rietave veikusios kolegijos studentai buvo išskirstyti po įvairias kolegijas. Bet, išvykę iš savo regiono, jie ten jau nebegrįžo. Aišku tai, kad jei kolegija būtų buvusi ten, dalis jaunuolių po studijų tikrai būtų likę dirbti ir gyventi Rietave.

Iš užsieninių pavyzdžių taip pat žinoma, kad, nunykus aukštajai mokyklai, iš to miesto jaunimas ima sparčiai sruventi, taip miestas ima senti, trauktis, vis mažėja jo patrauklumas. Ir taip formuojasi uždaras ratas, kurio kulminacija paprastai būna gana graudi.

Taigi, regioninės aukštosios mokyklos yra būtinos ir jas tikrai reikėtų stiprinti. Norint, kad tai įvyktų, regioninės aukštosios mokyklos turėtų turėti bent kokių privalumų prieš didmiesčių aukštąsias mokyklas. Visų antra, neturėtų būti skriaudžiamos finansiškai. O gal net vertėtų ryžtis vienam netikėtam sprendimui – diferencijuoti studijų krepšelius: regionuose jie galėtų būti kiek didesni, o miestuose – kiek mažesni. Tai leistų regionų kolegijoms išsilaikyti ir išlaikyti aukštą studijų kokybę.

Visų trečia, darbdaviai į kolegijas neturėtų žvelgti vien tik kaip į melžiamas karves, kitaip tariant, retkarčiais turėtų jas ir pamaitinti, ir pagloboti, ir pagelbėti joms.

Galbūt reikalingos ir kažkokios kvotos, kad visi jaunuoliai nebandytų susispausti į 3–4 Lietuvos aukštąsias mokyklas, o kitos liktų pustuštės.

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai