Tik informuoti tėvai gali padėti vaikams
Daugeliui tėvų rūpi, kad jų vaikų pasiekimai augtų, kad jie bręstų kaip asmenybės ir kad gyvenime jie pasiektų maksimumą pagal savo gebėjimus.
Čia kyla klausimas, o kas lemia mokinių pasiekimus? Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus patarėjos Ritos Dukynaitės, skirtingais tyrimais nustatyta, kad svarbiausios dedamosios yra keturios: 1) socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka, kurioje gyvena vaikas; 2) vaiko tėvų (ypač mamos) išsilavinimas, reiklumas ir galimybės; 3) paties vaiko motyvacija, imlumas, atkaklumas ir atsparumas nesėkmėms; 4) mokyklos vadovo kompetencija ir mokytojų profesionalumas bei atsidavimas.
Tačiau jeigu norime proveržio savo vaikus mokydami ir išmokydami matematikos, lietuvių kalbos, informatikos ir kitų dalykų, reikia, kad progresuotų ne viena, o kelios dedamosios. Sunkiausiai auginama, žinoma, socialinė, ekonominė ir kultūrinė vaiko aplinka, bet visa kita galima pakeisti.
Tarkime, tėvų indėlis itin didelis. Bet daug nuveiks tik informuoti tėvai. Pavyzdžiui, jeigu tėtis ir mama sužinos, kad jų dešimtoko matematikos žinios tesiekia šeštoko lygį, tikriausiai neapsidžiaugs. Dauguma dės visas pastangas, skirs laiko ir net pinigų, kad tik vaikas sumažintų atsilikimą. Šiaip jau labai mažai tėvų vadovaujasi filosofija: aš nesimokiau ir pažiūrėk, kaip man sekasi, tai ir tu nesimokyk.
Tėvams atžala ir jos ateitis visada rūpi. O kai tėvai žino problemą, atsiranda ir pagalbos priemonių, būdų, kaip sužadinti vaiko norą mokytis, stengtis.
Šiaip jau tėvams vaikus motyvuoti lengviau nei mokytojams. Įnorinti mokinius gali ir kiek didesnis valstybės griežtumas. Ir toji priemonė visai paprasta, tikrai paveiki ir jau visaip išbandyta: tai pataisos vasaros ir kitų atostogų metu arba palikimas antriems metams kartoti kurso (šiais laikais mūsų šalyje tai visai nebepraktikuojama, antriems metams Lietuvoje kasmet paliekami tik 1–2 mokiniai). Svarbiausia, jokių išimčių: jeigu vaikas žinos, kad bent minimaliai neišmokęs kurios nors klasės kurso ir metiniame turėdamas vienetą, dvejetą ar trejetą nebus keliamas į kitą klasę, be to, dar gaus „vilko bilietą“, kuris neleis nei pereiti į kitą mokyklą, nei kur nors įstoti, jo motyvacija pasieks neįtikėtinas aukštumas.
Kitas svarbus uždavinys – iš Lietuvos išgyvendinti šiuo metu itin išplitusią nenorinčių mokytis ir nesimokančiųjų „medžioklę“, mat pernelyg daug mokyklų iš pakampių susirankioja visus nemotyvuotus ir net nemokintinus paauglius vien todėl, kad valstybė už kiekvieno jų neva mokymą per metus skiria 1200 eurų krepšelį. Deja, jie visą mokyklą užkrečia „nesimokymo virusu“.
Tačiau daugiausia įtakos vaikų pasiekimams turi ne iki šiol minėti veiksniai, o vis dėlto mokytojų lygis ir mokyklos administracijos atsakomybės supratimas. Ir jie taip pat gali būti pakeisti. Tiesą sakant, nežinia, kaip jaučiasi žmogus, kurio visų mokinių žinios vertinamos mažiau nei trejetu dešimtbalėje sistemoje, bet tai jau antraeilis klausimas. Kur kas svarbiau, kad toks mokytojas kenkia vaikams, žlugdo jų ateitį. Jeigu tai kartojasi dvejus–trejus metus iš eilės, tokiam mokytojui bet kurios mokyklos durys turėtų būti užtrenktos. Ir, regis, ne tik jam, bet ir direktoriui, kuris leido ar tebeleidžia tokiems mokytojams tarpti ir kurpti pasiaiškinimus, kodėl dabartinių vaikų nebeįmanoma išmokyti matematikos, fizikos, lietuvių kalbos. Vis dėlto įmanoma.
Svarbu žinoti, kad nuo mokyklos direktoriaus priklauso net 20 proc. tos mokyklos mokinių pasiekimų. Bent tokius duomenis pateikia Valstybės kontrolė.
Taigi vadovų atsakomybė didžiulė. Ir jeigu mokyklos daugumos mokinių pasiekimai žemiau grindjuosčių, tai jos vadovas turėtų ne dūsauti, o prisiimti atsakomybę ir atsisveikinti. Nes nesugebėjo sutelkti bent pakenčiamo mokytojų kolektyvo, motyvuoti vaikų, įtraukti tėvų ir pateisinti fakto, kad dirba mokyklos vadovu, o ne bandelių kepyklėlės direktoriumi. Paprastai tariant, ypač žemi dalies mokyklų mokinių pasiekimai liudija ir menką ar apskritai jokį tų mokyklų vadovų profesionalumą.
Tiesa, dar viena bėda, kad tikrai daug Lietuvos mokyklų vadovų apskritai neturi. Priminsiu, kad šiuo metu nuolatinių vadovų neturi per 250 švietimo įstaigų.
Rezultatai mokyklose imtų gerėti ir jeigu savivaldybės joms keltų bent šiokius tokius kokybės reikalavimus. Tarkime, savivaldybės švietimo skyrius mažas, silpnas mokyklas galėtų informuoti, kad jos išliks tik tokiu atveju, jeigu sugebės vaikus išmokyti matematikos, lietuvių kalbos, anglų kalbos, istorijos ir dar pajėgs palaikyti gerus santykius ir gerą mokinių bei mokytojų savijautą. O jei to padaryti nepavyks, vaikai bus vežami į didesnes mokyklas. Visiškai aišku, kad išgirdusios tokias sąlygas mokyklos stengsis iš paskutiniųjų, o vaikams nuo to bus tik geriau.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės