Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Vaikams iš skirtingų šeimų – nelygios galimybės

01.13 Ketvirtadienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Skirtingi tyrimai atskleidžia, kad galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą įvairaus statuso jaunuoliams Lietuvoje stipriai skiriasi. Nors ir Europos Sąjunga, ir Lietuva siekia, kad jos vienodėtų ir kad kiekvienas vaikas iš bet kokios šeimos galėtų pasiekti aukštesnį socialinį-ekonominį statusą, realybėje nuo šių siekių mes tolstame.

2000–2008 m. sparčiai augęs Lietuvos aukštojo mokslo prieinamumo mastas 2020 m. vėl beveik grįžo į 2000-ųjų lygį. Tarkime, 2019 m. mokslus aukštosiose mokyklose be pertraukos tęsė 57 proc. vidurinių mokyklų abiturientų ir 1 proc. – profesinių. Kaip rodo naujausias STRATA tyrimas, 2015–2020 m. mokslus aukštosiose mokyklose tęsiančių moksleivių dalis mažėjo visose socialinėse grupėse, tačiau daugiausia (trečdaliu) – tarp vidutinio ir žemo socioekonominio statuso moksleivių.

Bet labiausiai neramina kitas faktas – 2020 metais gimnaziją turėjusiems baigti žemiausio socialinio-ekonominio statuso moksleiviams, palyginti su aukščiausio socialinio-ekonominio statuso moksleiviais, tikimybė ir galimybė studijuoti aukštojoje mokykloje buvo mažesnė keturis kartus. 2020 m. įstojusiųjų į aukštąsias mokyklas dalis tarp žemiausio socialinio-ekonominio statuso moksleivių siekė 17 proc., tarp aukščiausio – net 68 procentus.

Patys pasirinkimai irgi reikšmingai skiriasi: žemesnio socialinio-ekonominio statuso moksleiviai dažniau studijuoja kolegijose, rečiau universitetuose, ypač – Vilniaus universitete.

Kalbant jau konkrečiais skaičiais, į universitetus mažų pajamų šeimų vaikai įstoja beveik tris kartus rečiau, o į Vilniaus universitetą – penkis kartus rečiau nei jaunuoliai iš aukštų pajamų šeimų. Na, ir profesijas bei studijų programas jaunuoliai renkasi skirtingai: kilę iš žemo socialinio-ekonominio statuso šeimų dažniau dairosi į žemesnių konkursinių balų reikalaujančias studijų kryptis ir mažiau prestižines studijų programas.

Beje, tikimybė studijuoti reikšmingai susijusi ir su tėvų išsilavinimu, padėtimi darbo rinkoje ir pajamomis. Tarp moksleivių, kurių motinos Lietuvoje nedirbo arba dirbo nekvalifikuotą darbą, į aukštąsias mokyklas įstojusiųjų dalis sudarė 26–28 proc., o tarp moksleivių, kurių motinos dirbo vidutinės kvalifikacijos darbus, – 10 procentinių punktų daugiau. Į aukštąsias mokyklas ypač dažnai, 61 proc. atvejų, įstojo vaikai iš šeimų, kuriose motinos dirbo aukštos kvalifikacijos darbus, reikalaujančius aukštojo išsilavinimo.

Pagal visus šiuos apžvelgtus rodiklius mes gerokai atsiliekame nuo Skandinavijos šalių.

O kokios priežastys lemia tokias negatyvias tendencijas?

Pasirodo, didžiausios įtakos turi akademinės ir finansinės kliūtys, na ir, aišku, požiūris. Žemesnio socialinio-ekonominio statuso moksleivių akademiniai pasiekimai reikšmingai prastesni. Pavyzdžiui, jau 10 klasėje jų matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatų vidurkis nuo aukščiausio socialinio-ekonominio statuso bendraamžių vidurkio atsilieka 2,7 balo (pagal dešimtbalę sistemą). O 12 klasėje aukščiausio statuso moksleivių valstybinių brandos egzaminų rezultatų vidurkis buvo 39 proc. didesnis nei žemiausio socioekonominio statuso bendraamžių.

Ankstesni tyrimai liudija, kad pagal gamtamokslio raštingumo rezultatus jau būdami penkiolikos metų penktadalis žemiausio socialinio-ekonominio statuso moksleivių nuo kitų atsiliko 46 taškais arba, kitaip tariant, pusantrų mokslo metų.

Moksleiviai iš mažiausiomis pajamomis disponuojančių šeimų taip pat kur kas rečiau laiko valstybinius brandos egzaminus. Mažiausiai po tris pretendentams į valstybės finansuojamas studijų vietas būtinus egzaminus pastaraisiais metais laikė ne daugiau nei penktadalis moksleivių, kilusių iš mažų pajamų šeimų (iš aukštų pajamų šeimų valstybinius brandos egzaminus laiko kone pusė visų jaunuolių).

Be to, žemesnio socialinio-ekonominio statuso moksleiviai lanko akademiškai silpnesnes mokyklas ir mokyklas, kuriose mokosi daug žemo statuso moksleivių. Iš bendrovės „Factus Dominus“ atliktos moksleivių apklausos aiškėja, kad savo mokyklas kaip labai stiprias apibūdino tik 9 proc. žemiausio socialinio-ekonominio statuso moksleivių.

Labai svarbu ir tai, kad žemesnio socialinio-ekonominio statuso moksleiviai gerokai rečiau naudojasi korepetitorių paslaugomis. 10-oje klasėje padedami korepetitorių mokėsi 10 proc. žemo socioekonominio statuso moksleivių ir 30 proc. – aukšto, o dvyliktoje klasėje 19 proc. žemo ir net 53 proc. aukšto statuso mokinių.

O jau kalbant apie aukštąsias mokyklas, matyti, kad akademinės problemos gimdo dar ir finansines problemas (tiesą sakant, akademinės, finansinės ir su požiūriu susijusios kliūtys dažnai veikia kartu ir stiprina viena kitą). Dėl mažesnių akademinių pasiekimų žemesnio socioekonominio statuso moksleiviai rečiau gali pretenduoti į valstybės finansuojamas studijų vietas. Pastaraisiais metais valstybės finansuojamoms studijų vietoms keliamus reikalavimus atitiko 15 proc. žemiausio socioekonominio statuso gimnazistų ir net 70 proc. – aukščiausio.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Komentarai


Naujausi epizodai