Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Visos šalies savivaldybės puikiausiai žino savo trūkumus. Bet daliai jie visai patinka

2020-10-13, Antradienis 03:00
Gintaras Sarafinas

Visoms 60 Lietuvos savivaldybių jų privalumai ir trūkumai puikiausiai žinomi. Švietimo srities – taip pat. Kiekvienos savivaldybės švietimo skyrius kasmet rengia stirtas ataskaitų – tiek merui, tiek administracijos direktoriui, tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Tose ataskaitose paprastai linkstama pasigirti „kuo gi mes esame šaunūs“, vaizdingai pateikiami visi įmanomi pliusai ir laimėjimai. Bet užmigti ant savo tikrų ar įsivaizduojamų laurų savivaldybėms neleidžiama – iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, iš Nacionalinės švietimo agentūros jos gauna sočiai pastabų ir pasiūlymų, taigi puikiausiai žino ir visus savo trūkumus bei minusus.

Paimkime konkretų pavyzdį, pavyzdžiui, Telšių rajono savivaldybę. Ji, kaip ir visos kitos savivaldybės, iš ministerijos gavo labai išsamią ir tikslią švietimo sektoriaus fotografiją, kurioje žalia spalva pažymėti teigiami aspektai, geltona – vidutiniai, o raudona – silpnybės. Ir šios savivaldybės meras, vicemerai ir švietimo skyrius puikiausiai žino, kad jų savivaldybėje per daug mokinių mokosi jungtinėse klasėse, mokyklos patalpų plotas vienam mokiniui yra akivaizdžiai per didelis, mokyklose mokiniams tenka per mažai kompiuterių, o olimpiadoms ir konkursams jie parengiami silpnai. Na ir pagal kitus parametrus ši savivaldybė nelabai spindi. Tad savivaldybių reitinge ji atsiduria gana žemai, kas nėra solidu, žinant Telšių dydį, potencialą ir pajėgumus.

Negana to, Telšių rajono savivaldybė iš ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros kasmet gauna ir kalną rekomendacijų, ką būtų galima nuveikti ir pagerinti. Taigi pernai šios rekomendacijos atrodė taip: „Siekiant mažinti miesto ir kaimo mokinių pasiekimų atotrūkį, būtina mažinti jungtinių klasių skaičių. Daugiau dėmesio skirti pradinio ir pagrindinio ugdymo programų mokinių skaitymo, rašymo, matematikos gebėjimų ugdymui. Gerinant pagrindinio ugdymo programos mokinių savijautą mokyklose mažinti patyčių, kelti mokyklų kultūros lygį, didinti švietimo pagalbos prieinamumą, gerinti mokinių bendrąsias ir socialines kompetencijas per neformalųjį vaikų švietimą.“ Taigi informacijos ir pasiūlymų – apsčiai. Regis, tik išsikelk tikslus ir – pirmyn. Bet kartais pirmyn judėti nesinori, tuomet judama atgal. O blogiausia, kai ir taip blogi parametrai dar bloginami. Taigi, Telšių rajono savivaldybėje besimokančiųjų jungtinėse klasėse ne tik ne mažėja, o daugėja; nepasiekusių patenkinamo pasiekimų lygio per pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą dalis ne mažėja, o netgi auga, parengimas olimpiadoms ir konkursams irgi tik blogėja.

Panašus vaizdas ne tik Telšių rajone. Aptarkime dar vieną atvejį – Biržų rajoną. Kad ir kaip liūdna konstatuoti, šioje savivaldybėje dauguma svarbių švietimo parametrų čiuožia žemyn. Raudonos spalvos, tai yra trūkumų, čia daug daugiau nei žalios, tai yra privalumų. Ir, blogiausia, kad vienos bėdos bei minusai dar labiau gilina ir aštrina kitas. Svarbiausia rekomendacija iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos – tvarkykitės savo švietimo įstaigų tinklą, nes jis paranormalus ir visą savivaldybės švietimo sektorių traukia į dugną. Tiesą sakant, tikriausiai net arkliui aišku, kad nenormalu, jeigu visoje savivaldybėje vidutinis mokyklų patalpų plotas vienam mokiniui yra kone 25 kvadratiniai metrai – tokiose erdvėse mokytojams tikrai nelengva su mokiniais susirėkauti. Tačiau neefektyvumas ir neūkiškumas – tik viena bėda. O bėdos po vieną nevaikšto. Nesutvarkytas mokyklų tinklas lemia ir tai, kad net 16,7 proc. Biržų rajono mokinių mokosi jungtinėse klasėse (kai vienoje klasėje sėdi ir mokosi, tiksliau, bando mokytis, penktokai, šeštokai ir septintokai). O tai labai neigiamai veikia jų pasiekimus. Taip susidaro uždaras ratas, kuris, beje, rieda ne aukštyn, o žemyn. Ir pernelyg greitai.

Na, o treti apskritai juda net ne į priekį, o atgal. Todėl skirtumai tarp Lietuvos savivaldybių vis auga ir tai paliečia kiekvieną vaiką, kiekvieną mokytoją.

Paminėsime tik keletą svarbių skirtumų: tarkime, per metus pažangą padariusių mokinių dalis Klaipėdoje siekia 54,9 proc., o Alytuje – tik 34,4 proc.; mokinių, kurie mokykloje jaučiasi gerai, Lazdijų rajone yra 75,5 proc., o Neringoje – tik 29,8 proc.; Visagine jau 80 proc. mokyklų turi modernias laboratorijas, bet kartu yra trys savivaldybės, kurios nė viena mokykla neturi laboratorijos. Arba dar keletas skaičių: neformaliojo švietimo galimybėmis besinaudojančių, tai yra būrelius lankančių, mokinių dalis Palangoje siekia net 76,7 proc., Kėdainiuose – 75,5 proc., bet štai Jurbarko rajone – tik 42 proc.; dalykų olimpiadų ir konkursų prizininkų skaičius, tenkantis 10 tūkst. mokinių, Palangoje siekia 44,8, bet bet 9 savivaldybėse šis rodiklis yra apvalus nulis (tarp jų net ir išties stambus Utenos rajonas). Na, o pabaigoje dar vienas svarbus rodiklis – kokia dalis savivaldybės pastarojo laikmečio abiturientų įstoja į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose: taigi tokia laimė nusišypso 71,8 proc. abiturientų iš Molėtų rajono ir tik 28,9 proc. – iš Vilniaus rajono savivaldybės, ar 14,3 proc. – iš Neringos savivaldybės.

Nagrinėdamos savo rodiklius, savivaldybės puikiausiai mato, ar yra tarp pažangiųjų, ar tarp autsaiderių. Ir svarbiausia suprasti, kad tie rodikliai nėra primesti ar nulemti, visi jie gali keistis, tai yra gerėti. Viskas priklauso nuo tos savivaldybės politikų, tarnautojų ir švietimo bendruomenės.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai