Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Klausykitės

Atsisiųsti

Gyvenu Europoje. Kuo pasižymi gyvenimas ES pasienyje?

2024-12-27, Penktadienis 14:30

Lukas Oželis

Pasienio regionas neabejotinai yra specifinė vieta. Gyventojams tai reiškia buvimą greta kitos valstybės ir neretai buvimą periferijoje. Šiuose regionuose neišvengiamai persipina skirtingos kultūros, kalbos, istorijos.

ES naujienų radijo tinklas „Euranet Plius" suorganizavo tinklalaidžių seriją apie gyvenimą prie Europos Sąjungos išorės sienų. Žurnalistai iš visos Europos vyko į įvairių ES šalių pasienio regionus, kad atskleistų unikalias šių vietovių istorijas, kylančius iššūkius ir kultūrą. Šioje „Gyvenu Europoje" su jumis pasidalinsiu svarbiausiais ir įdomiausiais momentais iš mano kolegų parengtų reportažų apie gyvenimą ES pasienyje.

Pastaruoju metu pasaulyje kylant geopolitinei įtampai, o Europos šalyse didėjant nepasitenkinimui migracijos politika ES pradėjo griežčiau kontroliuoti savo išorės sienas. Europoje vis ryškiau įsitvirtina sąmoningumas dėl išorės sienų, skiriančių bendriją nuo likusio pasaulio. Vis dėlto, pokyčiai jaučiami ne visur, pavyzdžiui, Vokietijos pasienio regione prie Šveicarijos. Vokiečių žurnalistas Timas buvo nustebęs, kad siena tarp Vokietijos ir Šveicarijos nedaro absoliučiai jokios įtakos kasdieniam žmonių gyvenimui. Planuodamas šią kelionę Timas tikėjosi aptikti įvairius skirtumus, tačiau atrado, jog vokiečiai ir šveicarai gyvena kartu apie tai net nesusimąstydami. Timo pakalbintas Marcelis teigė, kad Bazelio mieste, kuris yra visai šalia sienos su Vokietija, yra visiškai nesvarbu ar tu šveicaras, vokietis ar prancūzas.

Pasirodo, jog esminis skirtumas tarp šalių yra...kainos ir atlyginimai. Būtent ekonominės priežastys skatina žmonių migracija tarp šių dviejų šalių. Timo kalbinta Dorothee iš Vokietijos į Šveicariją persikėlė gyventi be kitų priežasčių ir dėl didesnio atlyginimo. „Labiau domino gyvenimo kokybė, kuri Šveicarijoje yra labai aukšta, gamtos ir kalnų artumas, gera kultūrinė pasiūla, tačiau miestas yra pakankamai didelis. Tai buvo privalumai. Ir, žinoma, gaunamas daug didesnis atlyginimas, bet taip pat daugiau dirbama", – kalbėjo Bazelyje gyvenanti Dorothee.

Kiti vokiečiai, skirtingai nei Dorothee, gyvena Vokietijoje, tačiau kasdien keliauja dirbti į Šveicariją, kur vidutinis mėnesinis atlyginimas didesnis beveik tris kartus. Taigi išlaidos vokiškos, o atlyginimai šveicariški.

Šveicarai irgi nevengia pasinaudoti mažesnėmis kainomis Vokietijoje. Jeigu lietuviai keliauja apsipirkti į Lenkiją, tai šveicarai vyksta į Vokietiją. Timo kalbintas Ricardo į Vokietiją dėl mažų kainų važiuoja apsipirkti du kartus per metus. „Kūno priežiūros produktai Šveicarijoje yra 50 proc. brangesni. Be to, taikomas 19 proc. PVM tarifas, taigi, taip, tai labai daug", – pigias vokiškas kainas šveicariškai piniginei pabrėžė Ricardo.

PVM tarifas svarbus tuo, jog šveicarai gali susigrąžinti ES šalyje sumokėtą pridėtinės vertės mokestį.

Daugybė ES ir Šveicarijos sutarčių ir susitarimų jau dešimtmečius užtikrina taikų sambūvį. Jos nuolat atnaujinamos ir tobulinamos. Dėka gerų ES ir Šveicarijos santykių Vokietijos siena su Šveicarija yra viena iš nedaugelio ES išorės sienų, kuri nepasižymi jokiomis gilesnėmis politinėmis įtampomis.

Toliau keliaujame į Balkanus, kur politinių įtampų tarp valstybių tikrai daugiau nei tarp Vokietijos ir Šveicarijos. Kroatijos žurnalistas Draženas savo tinklalaidėje pasakojo apie pasienio regioną greta Serbijos. Šalies siena su Serbija vietos gyventojams primena apie nepriklausomybės karą, vykusį 90-taisiais. Savo kelionę po pasienį Draženas pradėjo Vukovare, kuris vienu metu buvo okupuotas, tačiau 1995 m. Kroatijos kariuomenė šį miestą išlaisvino. Vyresni miesto gyventojai vis dar ryškiai prisimena prieš tris dešimtmečius vykusį karą. Draženo kalbinta Daria karo metu buvo viena iš tūkstančių karo pabėgėlių. Karo metu ji nusprendė palikti Kroatiją, tačiau vėliau grįžo į savo gimtąjį miestą.

„Po karo išvykau į Londoną ir vietoj planuotų penkių mėnesių ten išbuvau trejus metus. Tada nusprendžiau grįžti į Vukovarą, nes tie žmonės, kurie žuvo, nusipelnė, kad gyvenimas čia tęstųsi, kad žmonės gyventų laimingi ir patenkinti. Kai grįžome į Vukovarą, čia buvo tik gatvių žibintai, ir net jų nebuvo labai daug. Mes šokinėjome per griuvėsius. Buvo kavinė, kurioje visi pasišnekučiuodavome. Buvo laikas grįžti, buvome kupini teigiamos energijos. Žmonės manęs klausinėjo, kodėl iš Londono grįžtu į Vukovarą. Bet aš juk grįžau namo", – pasakojo Daria.

Kitas Draženo pašnekovas Mario pabrėžė, kad nors karas baigėsi prieš 30 metų, įtampa gyvenant šalia sienos su Serbija išlieka iki dabar. „Žinoma, kai gyveni pasienyje, susiduri su skirtingomis kultūromis ir papročiais, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai veikia miestą, kuriame gyveni. Tai natūralu, normalu ir gerai. Šiuo atveju problema ta, kad esame pasienyje su Serbija ir žinome, kas nutiko devintajame dešimtmetyje. Todėl viskas nėra normalu. Tačiau negalime pabėgti nuo tikrovės, kad šioje teritorijoje visi gyvename kartu; kad nesame identiški, bet esame panašūs ir mūsų papročiai yra panašūs. Turime tai gerbti, puoselėti ir toliau taip gyventi", – pabrėžė kitas Vukovaro gyventojas Mario.

Mario žmona Nikolina teigia, kad nepaisant vis dar gyvų karo prisiminimų ir sunkaus grįžimo į tėvynę, jie auklėja savo vaikus taip, kad jie serbus laikytų lygiaverčiais žmonėmis. „Gyventi tokioje aplinkoje yra didelė laimė. Ypač mūsų vaikams: jie bendrauja su skirtingų kultūrų žmonėmis, mūsų dukra lanko gimnastiką, kur kartu treniruojasi kroatų ir serbų mergaitės. Jie bendrauja, lankosi vieni pas kitus. Jie yra labai geri draugai. Mes neauginame savo vaikų nekęsti vieni kitų, bet gerbti vieni kitus. Tai teisingas kelias", – teigė Nikolina.

Greta Vukovaro esančiame Lovo mieste, kuris taip pat buvo paliestas žiauraus karo, Draženas sutiko mokytoją Moniką. Ji moko pradinukus ir jaučia pareigą, kad jaunoji karta žinotų, kokiu būdu Kroatija tapo laisva. „Kaip mokytoja, stengiuosi, kad būtų pažymėtos visos svarbios ir reikšmingos datos, susijusios tiek su kaimu, tiek su Vukovaro žlugimu. Man patinka apie tai kalbėti. Kai kurie vaikai yra geriau informuoti nei kiti, ir tai nestebina. Juk tai 8-10 metų vaikai. Jie niekaip negali žinoti visų karo metu įvykusių dalykų, ir nemanau, kad turėtume juos pernelyg sureikšminti. Ateities kartos apie karą tiek daug nekalbės. Mes jį prisiminsime, bet neleisime, kad jis mus sulaikytų", – savo darbo su vaikais svarbą išskyrė Moniką.

Kita problema stabdanti Kroatijos pasienio regiono miestų ir miestelių klestėjimą yra darbo ir darbuotojų trūkumas. Kaip ir Lietuvą, Kroatiją, įstojus į ES, užgriuvo didelė emigracijos banga. Per trumpą laiką valstybę paliko maždaug 10 proc. gyventojų, o labiausiai nukentėjo mažiau išsivysčiusios ir mažiau darbo vietų turinčios vietovės, pavyzdžiui, pasienio rajonai.

Tiesa, pastaruoju metu matomos pozityvios tendencijos. Iloko mieste gyvenantis Karlo Draženui pasakojo, kad dalis emigravusių žmonių grįžta gyventi į pasienio regioną. „Kai kurie žmonės grįžo, o didžioji dauguma nori grįžti. Tie, kurie grįžo, turėjo aiškią viziją ir aiškų gyvenimo tikslą. Jie išvyko į Vokietiją užsidirbti pinigų, o kai sukaupė reikiamą sumą, grįžo į Iloką ir pradėjo savo verslą. Visi kiti juda šio tikslo link", – kalbėjo Karlo.

Draženas pabrėžė, kad jo kalbinti žmonės neketina palikti rytinės Kroatijos sienos. Šios šalies politikams tenka atsakomybė sukurti sąlygas aukštam gyvenimo lygiui regione, kuriame vis dar yra gilių Tėvynės karo randų.

Galiausiai keliamės į Ukrainą, konkrečiai, Kharkivo miestą, kur karas egzistuoja ne žmonių prisiminimuose, o yra realiai patiriamas kasdien. Čia valstybinės sienos, po brutalios Rusijos invazijos pradžios nieko nebereiškia. Jas keičia fronto linija. Viena jų – 30 km į šiaurę nuo Kharkivo, kurį vis nesėkmingai bando užimti okupantų kariuomenė. Drąsaus ukrainiečių pasipriešinimo dėka miestas iki šiol yra laisvos Ukrainos pusėje.

Į antrą didžiausią Ukrainos miestą nuvyko italų žurnalistas Gigi Donelli. Jis pasakoja, kad gyvenant Kharkive mirtis gali ištikti bet kuriuo metu – važiuojant traukiniu, einant gatve ar sėdint mokyklos klasėje.

Kaip teigia Gigi, nuo praėjusio pavasario Kharkivą beveik kasdien pasiekdavo sparnuotosios bombos ir raketos. Ypač daug žalos daro sparnuotosios bombos Kab500, kurios gali sunaikinti viską 100 metrų spinduliu. Daugiabučiai, automobiliai ir prekybos centrai virsta liepsnomis ir griuvėsiais. Vien spalio mėnesį mieste buvo apgadinta 380 gyvenamųjų namų.

Pasak Gigi kalbinto Lvovo katalikiškojo universiteto profesoriaus Jaroslavo Hritsako, prieš karą buvo abejonių, ar Kharkivas bus Ukrainos pusėje. „Kharkivas yra Ukrainos pasipriešinimo simbolis. Prieš karą buvo abejonių, kurioje pusėje bus Kharkivas, kurioje pusėje jis bus karo atveju. Nes jis yra tiksliai ant Rusijos ir Ukrainos sienos. Tai miestas, turintis, sakyčiau, stiprius, intensyvius ir plačius ryšius su Rusija. Ypač stiprūs ekonominiai ryšiai, taip pat ir kariniai. Sovietų Sąjungos laikais tai buvo vienas didžiausių šalies didmiesčių, todėl jis priklausė Ukrainai, bet buvo nukreiptas į Rusiją. Prieš šį karą jis taip pat buvo politinės opozicijos, kuri buvo laikoma gana prorusiška, Kijevo valdžiai centras. Trumpai tariant, buvo vietos abejonėms. Tačiau dabar viskas pasikeitė: miestas dėl įvairių priežasčių yra ryžtingai proukrainietiškas. Žinoma, daug kas paliko miestą: nemaža dalis verslo pasaulio persikėlė į Ukrainos vakarus, o daugelis tiesiog pasirinko Ukrainos stovyklą kaip reakciją į invaziją. Tačiau tai svarbus miestas, neabejotinai viena iš istorinių šalies sostinių", – aiškino profesorius.

Karas privertė Kharkivo gyventojus prisitaikyti prie naujos realybės. Dėl Rusijos nuolatinių atakų mokyklose vaikams yra nesaugu, todėl pamokos perkeltos į metro. Kharkivo miesto tarybos Švietimo skyriaus švietimo komunikacijos vadovė Anna Zaykina pasakojo, kad įgyvendinti šią idėją nebuvo paprasta. „Kairėje pusėje yra peronas, tikras metro peronas. Dešinėje matome klases. Ir tai buvo labai sudėtinga! Noriu pabrėžti, kad tai buvo asmeninė mūsų mero idėja. Tačiau negaliu nuslėpti, kad pradžioje, kai šis darbas buvo tik pradėtas, daug kas manė, kad jis, švelniai tariant, nelabai realus ir kad niekada nebus įgyvendintas. Tačiau pradžioje, praėjusių metų rugsėjį, turėjome 60 klasių ir 900 mokinių. O sausį jau turėjome 2200 mokinių ir 127 klases", – kalbėjo Anna Zaykina.

Net jeigu vaikai nenukentėjo fiziškai, jų psichologinė sveikata vis tiek yra smarkiai sužalota. Gigi sutikta pediatrė ir psichologė Maryana Bukhaievska dirba labdaros fonde „Vaikų balsai", kuris teikia nemokamą psichologinę pagalbą nuo karo nukentėjusiems vaikams ir šeimoms. Ji pasakoja, kad daugelio vaikų psichologinė būklė smarkiai suprastėjusi.

„[Mūsų] centre kasdien daugiausia dirbama su vaikais – vaikais, patiriančiais papildomą stresą, dėl kurio jie negali normaliai miegoti ir valgyti. Turime daug paauglių, turinčių didelių problemų dėl savo būklės, nes paaugliai ir taip jau patys patiria didelį stresą, o papildomą stresą patirti labai sunku. [...] Kai kurie iš jų serga depresija ir nesupranta, dėl ko reikia gyventi", – sunkią psichologinę vaikų būklė pabrėžė pediatrė.

Pasak psichologės, didžiausias uždavinys per ateinančius metus bus sugrąžinti vaikams pasitikėjimą žmonėmis, kurį sugniuždė Rusijos pradėtas karas.

„Karas sugriovė pasitikėjimą kitais žmonėmis. Atkurti šį pasitikėjimą tarp jaunų žmonių yra labai didelis darbas. Mes žiūrime į šį sudužusį stiklą ir nežinome, ką daryti, kad jį sutaisytume. Tai yra pasitikėjimas, ir šį stiklą, kartą sudaužytą, sunku pataisyti", – kalbėjo psichologė.

Aišku, stresą, baimę, vienatvę patiria ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, suaugusieji. Vietinio radijo žurnalistė Natalka Marinchak jaučia pareigą nuraminti ar suteikti vilties Kharkivo gyventojams. „Kasdien susiduriame su labai skirtingomis situacijomis ir nuotaikomis: būna ramybės akimirkų, o paskui staiga prasideda sprogimai. Todėl normalu, kad nuotaika mieste gali staiga pasikeisti. Būna didelės baimės akimirkų, kurios kaitaliojasi su euforijos etapais, panašiais į tuos, kuriuos patyrėme karo pradžioje, kai kontrpuolimas leido mums manyti, kad karą bus galima laimėti. Ir, be abejo, situacija, kurią patyrėme pastaraisiais mėnesiais, mus visus labai stipriai suvienijo. Manau, kad tokiomis aplinkybėmis pagrindinė mūsų, kaip radijo laidų vedėjų, užduotis – suteikti savo klausytojams nors truputį ramybės. Net tamsiausiomis akimirkomis vis tiek stengiuosi suteikti pasitikėjimo ir vilties, sakydama, kad, nepaisant visų sunkumų, judame į priekį, esame čia, su savo klausytojais. Tuo tarpu mes nesustojame: rašome knygą, įrašinėjame laidas... Esame skolingi tiems, kurie mūsų klausosi ir mumis pasitiki", – pasakojo žurnalistė.

Karui jau besitęsiant trečius metus Kharkivas išlieka laisvas. Kiekvienas ukrainietis, pasilikęs gyventi mieste nepaisant nuolatinio pavojaus gyvybei, yra herojiško Ukrainos pasipriešinimo ir kovos už laisvę dalis.

Laida yra Europos radijo stočių tinklo „Euranet Plus“ dalis.

https://euranetplus-inside.eu/euranet-network-news/