Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kaip prieglobsčio prašantys migrantai gyvena Europos valstybėse?

10.06 Trečiadienis 11:05
Jonė Sąlygaitė

Didžiausi kiekiai prieglobsčio prašytojų yra Švedijoje ir Vokietijoje, Italija ir Graikija taip pat sulaukia didelio migrantų srauto, visgi skirtingos šalys susiduria su skirtingais sunkumais. Pavyzdžiui, „Italija ir Graikija susiduria su dideliu srautu, situacija - sudėtinga, o Vokietija ir Švedija, neturėdamos sienų su ne Europos valstybėmis, gali į migrantų situaciją žiūrėti šiek tiek kitaip,“ – sako Diversity Development Group tyrėja Akvilė Kriščiūnaitė.

Pasak tyrėjos, dėl tam tikros kritikos ir atsako į migrantų krizę 2015 metais, vis daugiau šalių, kurios susidūrė su skausmingomis patirtimis, eina panašiu modeliu, kokiu eina ir Lietuva - apribojama migrantų teisė laisvai judėti. Tačiau, „reikia koncentruotis į požiūrio klausimus, o ne į techninius infrastruktūrinius klausimus. Vokietija, Švedija, priėmusi didelį prieglobsčio prašytojų kiekį, siekia kaip galima greičiau juos integruoti. Integracija vyksta ne stovyklose, o pilietiniame lygmenyje – padedama susirasti darbą, daug investuojama į kalbos kursus, vyrauja požiūris į šiuos žmones, kad dauguma jų liks ir taps visuomenės dalimi ilguoju ar trumpuoju laikotarpiu“ – Žinių radijo laidoje „Gyvenu Europoje“ teigė A. Kriščiūnaitė. Lietuva tuo tarpu orientuojasi į gražinimą, nors žinoma, kad gražinimas stringa ir greičiausiai strigs. „Migrantai Lietuvoje matomi kaip dilema ir našta, nors su dideliu migrantų kiekiu susidūrusios šalys kreipė didesnį dėmesį į greitąją integraciją, buvo siekiama, kad net ir prieglobsčio vis dar laukiantys migrantai patys išsilaikytų ir prisidėtų ekonomiškai ir socialiai prie visuomenės gerovės,“ – geraisiais pavyzdžiais dalinosi tyrėja. 

Pasak, A. Kriščiūnaitės, kalba yra labai svarbus integracijos aspektas, aprėpiantis įvairias integracijos sritis. „Kalba yra labai svarbi, bet moksleiviai turi mokytis ir kitų dalykų – matematikos, geografijos, istorijos ir panašiai. Užimtumas ir leidimas per darbą integruotis, taip pat yra labai svarbus. Darbo metu žmogus ir jaučiasi visai kitaip, ir požiūris priimančios visuomenės yra visai kitas, kai žinoma, kad žmogus pats save išlaiko,“– pabrėžė tyrėja.

Vienas skausmingiausių migrantų krizės pavyzdžių, anot A. Kriščiūnaitės, yra Graikijos Lesbo stovykla, sudegusi maždaug prieš metus. „Tai buvo plintančios koronaviruso infekcijos pasekmė. Tuo metu kai įvyko gaisras, stovykloje, kuri pritaikyta 3 tūkst. asmenų, gyveno 13 tūkst. migrantų. Tai buvo labai tankiai apgyvendinta, blogas apgyvendinimo sąlygas turinti stovykla. Ši situacija iki dabar yra tiriama. Išskiriama porą priežasčių, kodėl įvyko gaisras. Viena jų – kad už gaisrą atsakingi migrantai, kurie dėl neramumų ir netinkamų sąlygų stovyklavietėje padegė ją, o kita – kad tai buvo vietiniai gyventojai, kurie nenorėjo COVID-19 plitimo ir padegė stovyklą. Blogos sąlygos, ribojimai laisvai judėti – visuomet yra tiksinti bomba,“ – sakė tyrėja. Iš šių pavyzdžių jau gali pasimokyti tokios šalys kaip Lietuva.

Pasak Kriščiūnaitės, iki vasaros Lietuva buvo neblogas pavyzdys. „Anksčiau atvykę asmenys būdavo apgyvendinti užsieniečių registracijos centre, patikrinta jų tapatybė, išsiaiškinama, ar jie nekelia grėsmės. Kai nebūdavo pagrindo manyti, kad apgyvendinti asmenys kelia kažkokią grėsmę, jie galėdavo vaikščioti Pabradėje, nuvykti į kitus Lietuvos miestus, tik kas kažkiek laiko turėdavo pasirodyti, kad vis dar yra Lietuvoje. Tas modelis – pakankamai gerai veikia. Iki šiol buvo taip, kad asmenys, net ir praėjus 6 mėnesiams ir vis dar neturintys prieglobsčio, gali pradėti dirbti. Vokietija yra praktikavusi ir 3 mėnesių laikotarpį, per tiek laiko nesulaukus prieglobsčio, žmogus gali pradėti dirbti. Taip mažėja įtampa. Tai naudinga visiems, kai žmogus pats save išlaiko,“ – nurodė A. Kriščiūnaitė.

Svarbių klausimų dėl migrantų kyla visuomenėje. Pasak tyrėjos, yra didžiulis sąryšis tarp valstybės politikos ir visuomenės nuostatų. Kai yra neigiamos nuostatos politikai vykdo griežtesnę migracijos politiką. Ir atvirkščiai, kai politikai vykdo griežtą politiką – visuomenėje bujoja neigiamos nuostatos. Prie to taip pat prisideda patirtis ir žinios, pavyzdžiui Lietuvai, kaip ir daugumai Rytų Europos valstybių, migracijos klausimai yra nauji. „Esame ganėtinai etniškai homogeniškos valstybės, migracija čia vykdavo labiau regioninė, o tuo tarpu Vakarų valstybės dešimtmečius yra įpratusios matyti migraciją iš įvairių valstybių, kitų žemynų, kultūriškai tolimesnių. Taigi, šiuo atveju tai lemia ir asmeninė patirtis, žinojimas, susidūrimas ir turimas santykis su žmonėmis, kurie yra migrantai,“ – laidoje sakė A. Kriščiūnaitė.

Svarbų vaidmenį, pasak tyrėjos, migrantų klausimuose vaidina ir žiniasklaida. „Žiniasklaidai yra svarbu mąstyti apie tam tikrų žinučių poveikį visuomenei, žinutės neturi būti veltui bauginančios, perspaudžiamos. Svarbi ir terminologija, tarkime žodis „nelegalai“ turi sunkią konotaciją – tarsi žmogus nelegalus savaime, nors tuo metu dar nėra jokio teisinio pagrindo. Taip pat svarbus kritinis vertinimas politikų pasisakymų, ne naratyvo kartojimas, bet kritinis to pasisakymo įvertinimas,“ – pastebėjo tyrėja.

 

Šis straipsnis yra Europos radijo stočių tinklo „Euranet Plus“ dalis.

EuranetPlus logo keyvisual2

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.patreon.com/ziniuradijas

Komentarai


Naujausi epizodai