Mokytojai dalykininkai vardija švietimo problemas, bet reakcijos – minimalios
Švietimo sistema netruks visiškai subyrėti. Toks buvo prieš kiek mažiau nei dvi savaites Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų tarybos išplatintas viešas kreipimasis į prezidentą, naująją švietimo, mokslo ir sporto ministrę, Seimo Švietimo ir mokslo komitetą, Nacionalinės švietimo agentūros vadovą.
Toks bendras mokytojus dalykininkus siejančių asociacijų pareiškimas yra pirmas per visą šalies Nepriklausomybės istoriją. Kitaip tariant, tai yra daugiau nei ženklas, kuris rodo, kad švietimo problemas regi, analizuoja ir viešina jau nebe tik pavieniai mokytojai, švietimo politikos reformatorių paniekinamai vadinti „rėksniais, tinginiais, broileriais“, ne tik švietimo ekspertai ir ne tik švietimo žurnalistai, kuriems iš tiesų skauda širdį dėl to kaip elgiamasi su mūsų vaikais, kurie yra visos mūsų valstybės ateitis.
Šis pareiškimas, kurį pasirašė dažnai ne tik tarpusavyje, bet ir pačių asociacijų viduje nesutariantys ar dar daugiau – besivaidijantys dalykininkai – yra savotiškas valstybinės švietimo katastrofos pranašas.
Situacija Lietuvos valstybiniame sektoriuje pasiekė tokį tašką, kad Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų taryba nebegalėjo ilgiau užimti Rytų tradicijoje išplitusios „trijų išmintingų beždžionių“ pozos: užsidengiau akis (kad nematyčiau blogio), užsikimšau ausis (kad negirdėčiau kritikos), užsidengiau burną (kad neprakalbėčiau apie blogį).
„Mokytojo profesijos prestižo nuosmukis, milžiniškas darbo krūvis, mokytojų apkrovimas papildomais biurokratiniais darbais, skubotai įgyvendinama ugdymo turinio atnaujinimo reforma, precedento Europoje neturintis atvejis, kai Lietuvos valdžia, kalbanti apie mūsų siekį būti gerovės valstybe, neišgali mokinių aprūpinti vadovėliais ir kitomis ugdymo priemonėmis, o mokytojų – metodine literatūra“, nekreipiama dėmesio į mokytojų kvalifikacijos kėlimą, įtraukusis ugdymas, kuriam deramai nepasiruošta, valstybinių brandos egzaminų reforma, išbalansavusi vidurinio ugdymo sistemą, smukusi egzaminų užduočių kokybė ir kasmet fiksuojamos klaidos, „visagalės mokinių ir tėvų teisės“. Tokias raktines frazes apie gilumines švietimo problemas sudėliojo mokytojų asociacijos.
Visos šios problemos, pasak asociacijų atstovų, tiek pablogino mokyklų psichologinį klimatą, kad buvo peržengtos ribinės vertės.
Vis dėlto, nors rytoj bus praėjusios jau dvi savaitės nuo šio pareiškimo, jis iš esmės ir liko šauksmu tyruose. Tėvai neatsiliepia ir nepalaiko mokytojų. Jie ir toliau kiekvienas kaip išmano sprendžia savo vaikų problemas: kas patys juos moko, naudodami taip pat ir dirbtinio intelekto įrankius, kas pasitelkia korepetitorius, kas išsiveda vaikus iš valstybės ar savivaldybių mokyklų į privačias (kuriose nebūtinai yra geresnis akademinis lygis, bet bent jau atmosfera ne tokia slogi, gniuždanti ir demotyvuojanti), kas tiesiog paleido viską savieigai.
Tėvai taip pat yra nusivylę švietimo sistema. Ne vienas ir ne du tėvai nebesusikalba su reformų išsekintais, nugalintais, perdegusiais valstybės ir savivaldybių mokyklų mokytojais, kurių dažnas savo bejėgystę išlieja prastais pažymiais ir taip dar labiau demotyvuoja bei atstumia mokinius nuo savo dėstomo dalyko.
O ir dažnas tėvas neranda bendros kalbos su mokyklų vadovais, kurie linkę nuslėpti, neviešinti, nekalbėti tiek apie jų vadovaujamos mokyklos, tiek apie visos šalies švietimo sistemos problemas, o tik linkčioja į švietimo politikos formuotojų užduodamą toną.
Bet tokia embivalentiška elgsena, kai iš vienos pusės emociškai perdegę mokytojai ir mokyklų vadovai nori, kad juos visuomenė palaikytų kovoje su švietimo biurokratija ir politine valdžia, o iš kitos pusės nenorėdami kalbėti apie vidines pačių mokyklų problemas ar net pasyviai-agresyviai pravardžiuodami tėvus „supermamytėmis – supertėveliais“, neduos rezultato.
Priešingai, mokiniai dar greičiau judės iš valstybės ir savivaldybių mokyklų į privačias mokyklas (o juk demografija – ir yra vienas iš asociacijas gąsdinančių punktų, apie kuriuos kalbama pareiškime). Priminsime, kad dabar privačiose mokyklose mokosi jau 8 proc. visų Lietuvos mokinių, o privačių mokyklų skaičius šalyje per pastarąjį dešimtmetį išaugo nuo 35 iki 100.
O demografija išties negailestinga – pernai Lietuvoje gimė tik 20 008 vaikai. Net jei jie visi 2030-aisiais taptų pirmokais, tai palyginti su šiemet, bus kone trečdaliu arba maždaug 8 tūkst. mažiau pirmokų.
Tad gal jau laikas visiems prasitrinti akis, išsiimti ausų kaištukus ir nustoti cukravus problemas. O pradžiai gal derėtų bent išgirsti mokytojus dalykininkus siejančių asociacijų išsakytus skaudulius ir bent kažkaip reaguoti.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės