Perspektyvios profesijos, kurių jaunuoliai be reikalo nepastebi
Nors Lietuva maža šalis, joje sąlyginai daug aukštųjų mokyklų – net 30 – ir profesinių mokyklų – beveik 50. Jaunuoliams jos siūlo jūrą studijų ir mokymo programų, kurios leidžia įgyti tūkstančius profesijų. Tačiau vienos programos pritraukia daug jaunų žmonių, o kitos – mažai, ar apskritai vienetus. Tai nereiškia, kad jos prastos, ar kad jas baigusiųjų ateityje nereikės. Anaiptol. Net labai reikės. Tiesiog jos yra per mažai patrauklios, nepastebėtos ar nevertinamos. O be reikalo.
Lietuvoje turime dešimtis studijų programų, kurios ateityje atvers puikias perspektyvas ir leis susikurti aukštą gyvenimo kokybę, bet kol kas į jas stojama vangiai. Dėl įvairių priežasčių: nesuprantama, kas tose studijų programose rengiama, nesusiejama su įsidarbinimo galimybėmis ir atlyginimais, ar tiesiog norima atsikratyti mokykloje įgrisusiomis matematika, chemija ir fizika.
Tad ir įdomu, kokių profesijų atstovai dabar yra rengiami Lietuvoje, kur jau dabar aišku, kad jų poreikis ateityje bus didžiulis, bet jaunuoliai to dar nepastebėjo ar nesuprato. Taip pat, kurios studijų ir mokymo programos išsiskiria savo kokybe ir yra išties aukšto lygio, bet jaunuolių tarpe jos nėra populiarios ir pritraukia tik po kelis ar keliolika jaunuolių. Nors jeigu jaunuoliai jas „atrastų“, būtų didelė nauda tiek jiems patiems, tiek darbdaviams, tiek visai mūsų valstybei.
Tarkime, Kauno technologijos universiteto rektoriui Eugenijui Valatkai
skaudu matyti, kad mažėja susidomėjimas ir stojimas į chemijos studijų programas. Bet čia viskas priklauso nuo pasirengimo. Jeigu gimnazijų vienuoliktose ir dvyliktose klasėse mažėja besimokančiųjų chemijos ir fizikos, keista būtų tikėtis, kad nemažės savo ateitį besiejančiųjų su šiais mokslais. Todėl nors universitetai siūlo daug progresyvių, kokybiškų studijų programų, tokių kaip Taikomoji chemija, Inžinerinė fizika, Medžiagų fizika ir nanotechnologijos, ar Medicinos fizika, nedaug randasi jaunuolių, pajėgių jose studijuoti.
Pasak Eugenijaus Valatkos, kažkokia keista eiga Lietuvoje pakrypo ir matematikos mokymas bei mokymasis, o nuo to priklauso stojančiųjų skaičius į inžinerijos ir technologijų studijų programas. Jaunuoliai tarsi ir supranta, kad tai perspektyvu, bet užleidus matematiką, fiziką ir IT, vėliau jau sunku pasivyti ir įšokti į inžinerijos ar duomenų mokslo traukinį. Taigi nestebina, kad vis daugiau pramonės sektorių dūsauja dėl per menko jaunuolių susidomėjimo gamybos inžinerija, mechatronika, mechanikos inžinerija ar chemijos inžinerija.
Panašiai kalba ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) rektorius Romualdas Kliukas. Jo teigimu, išmanančiųjų gamtos mokslus kasmet reikia vis daugiau, o stojančiųjų ilgainiui vis mažėja. Pavyzdžiui, Moderniųjų technologijų matematika – nuostabi studijų programa, ją baigusiųjų, ar net bestudijuojančių laukia įvairiausi darbdaviai, perspektyvos nuostabios, bet stojančiųjų labai saikingai. Panaši padėtis ir su Duomenų analizės technologijų studijų programa.
R. Kliukas teigia nesuprantąs kas neveikia, kodėl tokios profesijos ir studijų programos netraukia. Ar mokyklose neišaiškinama, kas yra didieji duomenys, duomenų analizė ar taikomasis dirbtinis intelektas?
Kartais susidaro įspūdis, kad neišaiškinama, net kas yra inžinerija, mechanika, ar geodezija, nes jau per visur kalbama kokias milžiniškas galimybes atveria inžinerija ir technologijos, bet šių sričių studijų programos patraukia pernelyg mažą dalį jaunų žmonių.
Pasak Vilniaus universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko, tiksliųjų mokslų atstovų ir specialistų poreikis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje kasmet auga, bet pasiūla vis mažėja. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas turi tikrai daug į ateitį nukreiptų ir labai perspektyvių studijų programų, bet dalis jaunų žmonių dairosi kažko kitko. Štai studijų programa Nanomedžiagų chemija yra tarpdisciplininė, ji jungia chemiją, fiziką ir biologiją, taigi ją baigus atsivers daug galimybių, tokių specialistų darbdaviai ieško su žiburiu, bet stojančiųjų gana mažai.
Kartais net sunku suprasti, kodėl kai kurios studijų programos jaunų žmonių netraukia. Štai mokyklose galima sutikti nemažai gimnazistų, kuriems patinka biologija ir informacinės technologijos, bet stojančiųjų į studijų programą Bioinformatika nėra daug. Nors joje ir turinys, ir dėstytojai, ir studijų bazė – puikūs, o įsidarbinimo galimybės daugiau negu puikios. Panašus vaizdas ir su Neurobiofizikos studijų programa. Ir ji tarpkryptinė, ir ji jauniems žmonėms leidžia maksimaliai išsiskleisti bei atveria daug galimybių, bet daugybė jaunuolių šios programos vis dar neatradę.
Beje, panašus vaizdas ir kolegijų sektoriuje. Štai Kauno kolegijos direktorius Andrius Brusokas teigia su komanda išanalizavęs beveik 50 šios kolegijos siūlomų studijų programų ir buvo pastebėta, kad dalis jų yra išties perspektyvios ir ateityje atvertų daug galimybių, bet jauni žmonės į jas nesiveržia. Viena tokių – baldų inžinerija, antroji – Automatika ir robotika, toliau seka – Agroverslų technologijos, taip pat ir Maisto technologija. Kaip matyti, visų jų pagrindas inžinerija ir technologijos.
Galiausiai Andrius Brusokas daro išvadą, kad norint pritraukti daugiau stojančiųjų į tam tikras studijų programas, reikia ne pavienių pastangų, o jungtinių pajėgų: tuo rūpintis turi ir mokyklos, ir aukštosios mokyklos, ir darbdaviai, ir asociacijos, ir ministerijos. Tik tada įvyksta proveržis.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės