Rezultatų dabar pasiekti lengviau nei ankstesniais laikais. Bet siekiančių nėra daug
Per pastaruosius penkerius metus teko aplankyti praktiškai visas Lietuvos aukštąsias mokyklas ir profesinio mokymo centrus. Priminsiu, kad pastarųjų turime - 45, o aukštųjų mokyklų - trisdešimt.
Besilankant visur apimdavo gana keistas jausmas: aišku viena, kad šių laikų jaunuoliai turi milžiniškas galimybes, bet šito jie dažnokai neišnaudoja. Studijų sąlygos Lietuvoje jau daug kur puikios, kai kur net fantastiškos – naujausi centrai, moderniausios laboratorijos su naujausia įranga, turtingos bibliotekos, galimybė naudotis daugybe tarptautinių duomenų bazių, aukštųjų mokyklų ir profesinių mokyklų lankstumas, prisitaikymas prie studento poreikių, bet kartu ir augantis tarptautiškumas. Regis, ko daugiau reikia, tik švieskis, lavinkis, plėsk akiratį, pažinčių ratą ir stenkis per studijas į save susiurbti kuo daugiau gėrio.
Kiekvienas turi maksimalias galimybes, bet ar jomis pasinaudoja?
Deja. Mažesnioji dalis. Iš tiesų šiuo metu studentus galima išskirti į dvi grupes: pirma, tai tie, kurie turi labai aiškius, gana didingus tikslus ir jų siekia ir jiems tuos tikslus pasiekti dabar gerokai paprasčiau ir lengviau nei ankstesnių laikų studentams, nes galimybės šiais laikais praktiškai neribotos. O antra grupė, tai jaunuoliai, teturintys vienintelį tikslą - įgyti aukštojo mokslo diplomą. Gaila, bet tokių yra daugiau. Labai blogai yra tai, kad jie demotyvuoja aplinkinius, tai yra ne tik patys regresuoja, bet ir kitus tempia atgal.
Atkreiptinas dėmesys, kad prieš keletą dešimtmečių aukštojo mokslo diplomo siekdavo tik maždaug ketvirtadalis abiturientų, taigi ir atranka būdavo didesnė, ir studento statusas tuomet būdavo prestižiškesnis. Dabar tiek į universitetus, tiek į kolegijas patenka per 60 proc. abiturientų, taigi aukštasis mokslas tapo masiniu, o studento statusas ir įvaizdis stipriai sumenko. Šiandien į studentą žvelgiama jau visai kitaip nei buvo žvelgiama prieš 30 metų, ar juolab tarpukaryje. Ir prie to labiausiai prisidėjo tie, kurie į universitetus ateina tik diplomo ir kuriems tas diplomas reikalingas tik pasipuikavimui.
Darbdaviai teigia, kad ankstesnių laikų ir dabartinių laikų diplomų vertė stipriai skiriasi. Todėl vis daugiau darbdavių iš potencialių darbuotojų diplomų jau nebeprašo. Vis daugiau darbdavių į tam tikrų aukštųjų mokyklų diplomus žvelgia pašaipiai ir baigusiųjų tokius ale universitetus net nebesikviečia pokalbio dėl darbo. Kažkada kviesdavosi, bet pamatė, kad tai beviltiška. Nes paviršutiniškumas, abejingumas, lengvo rezultato siekimas neišgydomi. Tai pakeisti galima tik per keliolika metų. O daugumoje aukštųjų mokyklų to net nebandoma keisti, kaip tik paviršutiniškumas ir lengvo rezultato siekimas tik pagilinami, nes nemažai universitetų ir kolegijų leidžia lengvai praplaukti, o aukštojo mokslo diplomą gauti tarsi už nieką.
Taigi ir po studijų gyvenimas nemažai daliai jaunuolių atrodo kaip žaidimas, esą nereikia persidirbti, nereikia persimokyti, nereikia skaityti daug literatūros, nereikia įdėti daug pastangų, nereikia užsikrauti per daug atsakomybės. Jei kur sunku, reikia keliauti kitur, niekur neverta užsibūti.
Tačiau mažus reikalavimus keldami sau, kitiems dauguma jaunuolių kažkodėl kelia labai didelius reikalavimus: ir mokyklose, ir universitetuose, ir pradėdami dirbti.
Aukštosiose mokyklose labai didelius reikalavimus jie kelia akademinei infrastruktūrai, dėstytojams. Jie užmiršta, kad pagrindinis studijų kokybės komponentas yra pats studentas. Negalima būti tiesiog stebėtoju ar laukti, kol ta aukšta studijų kokybė bus atnešta ant padėklo. Bet stebėtoju ir reikalautoju būti lengva, taigi šį kelią nemažai jaunuolių ir renkasi.
Beje, ir baigę universitetus jie toliau reikalauja: jie nori aukštų atlyginimų, puikių darbo sąlygų, tarnybinių automobilių, visų išmaniųjų įrenginių, jūros bonusų. Jie nesupranta, kad pradžia visada būna sunki, kad jų tėvai ir seneliai dirbti pradėjo nuo apatinių karjeros laiptelių ir gaudavo tuo metu minimalią algą.
Po metų dviejų tas supratimas ateina ir dabartiniams jaunuoliams. Nors daliai taip ir neateina: jie kaltina visus ir viską: Lietuvą, universitetus, darbdavius, bet ką, tik ne save.
O štai motyvuotiems, žinantiems ko nori ir darbštiems jaunuoliams nieko kaltinti nereikia: jiems suteiktas galimybes jie išnaudoja puikiai, jie daug išmoksta, daug sužino, ir galiausiai labai daug pasiekia. Jie labai daug nuveikia aplinkiniams ir savo valstybei. Ir jiems nereikia kaltinti nei Lietuvos, nei aukštųjų mokyklų, nei darbdavių.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės