Skirtumai tarp privačių mokyklų didesni net negu tarp valstybinių
2010 m. nevalstybinėse mokyklose mokėsi vos 0,8 proc. visų Lietuvos moksleivių, o dabar – jau 8 procentai. Ir šiuo metu jau kas dešimta mokykla Lietuvoje yra privati.
Trys nevalstybinės mokyklos įsitaisiusios pirmame geriausių gimnazijų reitingo dešimtuke, bet yra ir tokių privačių mokyklų (beje, taip pat trys), kurios linguoja paskutiniame gimnazijų reitingo šimtuke, o viena apskritai yra ketvirta nuo galo). Taigi nei nuosavybės forma, nei priklausomybė savaime kokybės negarantuoja.
„Tiesą sakant, šioje srityje yra milžiniška įvairovė ir dideli skirtumai“, – teigia verslininkas Sigitas Besagirskas. Svarbu žinoti, kad nevalstybinių mokyklų lygoje yra net keli mokyklų tipai: keliolika švietimo įstaigų yra tiesiog verslas, kuris kala pinigus, dar keliolika yra krikščioniškosios mokyklos, kurioms pelnas nėra svarbus, bet rūpi vertybinis pamatas, kartu gyvuoja ir septynios Valdorfo pakraipos mokyklos. Savo nišą bando rasti ir keliolika specializuotų mokyklų – nuo lauko ar miško iki humanistinių ar demokratinių mokyklų (jos dažnai remiasi į aktyvesnius tėvelius ir įvairias bendruomenes). Taip pat veikia ir arti dešimties tarptautinių mokyklų.
Dar privačias mokyklas galima suskirstyti ir kitu pagrindu: į tas, kurios orientuojasi į aukštus akademinius mokinių pasiekimus, į tas, kurios sureikšmina gerą mokinių savijautą, pasitenkinimą, laimės pajautą, ir į visapusiškas mokyklas. Pastarųjų yra mažiausiai.
Didžiausias nevalstybinių mokyklų steigimo bumas buvo 2018–2023 m. – tuomet įsikūrė apie 40 naujų privačių švietimo įstaigų. Dabar tempai sulėtėjo, nes šioje srityje reikia ir išmanymo, ir profesionalumo, ir entuziazmo, ir kantrybės. Tikėtina, į šią nišą ir toliau ners ne stambūs verslininkai, ne profesionalūs vadybininkai, o žmonės, vienaip ar kitaip susiję su švietimu (ekspertai, buvę valstybinių mokyklų vadovai, mokytojai, dėstytojai, švietimo skyrių vedėjai, o kartais tiesiog labai aktyvios mamos, kurios iš pradžių mokyklą kūrė savo vaikams, o vėliau ši išvirto į mokyklą visiems).
Tiesa, kuriant privačias mokyklas švietimiečiams dažnokai reikia atramos, tad nagrinėjant, kokie nevalstybinių mokyklų savininkai, neretai galima pastebėti tokius tandemus: vienas partneris – pedagogas, kitas – verslo žmogus, arba jeigu tai šeimos verslas, tuomet žmona – pedagogė, o vyras – verslininkas.
Aišku tai, kad nevalstybinis švietimas Lietuvoje ir toliau plėsis, nes daugėja šeimų, kurioms valstybinis švietimas neatrodo pakankamas, o gal ir dar blogiau – apskritai nebetenkina jų lūkesčių. O privačios mokyklos bent įvaizdį sukuria tikrai gerą: užtikrina rimtesnę mokinių priežiūrą, vaikams skiria daugiau dėmesio ir sugeba įgyvendinti individualų mokymą, o prireikus – mokiniams suteikia adekvačią pagalbą.
Tačiau visa tai jos daro labai skirtingai ir už skirtingus pinigus. Dalis tėvų mano, kad jei už vaiko mokymą moki pinigus, tai savaime garantuoja aukštą kokybę, tačiau toks įsivaizdavimas klaidingas. Tuomet šeimoms kyla jau kitų klausimų: o tai kokia yra nevalstybinių mokyklų kokybė ir ar geras jose yra kainos ir kokybės santykis?
Iš tikro mažiausiai klausimų šiandien kelia privačios gimnazijos, nes jų veikla išties skaidri: paslaugų kaina žinoma, infrastruktūra matoma, išskirtinumai reklamuojami, o mokinių pasiekimai – akivaizdūs. Taip yra daugiausia dėl to, kad dešimtoje klasėje ir šių mokyklų mokiniai dalyvauja pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimuose (ir jų rezultatai vieši), o baigdami gimnazijas abiturientai laiko valstybinius brandos egzaminus ir per juos išryškėja, kas yra ko vertas ir kas kaip išmoko. Na ir pagal egzaminų rezultatus privačios Lietuvos gimnazijos atrodo tikrai solidžiai: pirmame gimnazijų penkiasdešimtuke 11 mokyklų yra nevalstybinės ir dar tarp dvylikos atrankinių gimnazijų trys yra nevalstybinės.
Neprikibsi ir prie Lietuvoje veikiančių tarptautinių mokyklų, nes jos veikia pagal tarptautines programas (vienos siūlo tarptautinę Kembridžo ugdymo programą, kitos – Tarptautinio bakalaureato diplomo programą). Ir jei kas trikdo, tai tik didoka ugdymo kaina. Bet čia jau tėvų pasirinkimas, ar juos tenkina kokybės, išskirtinumo ir kainos santykis.
Natūralu, tarp privačių mokyklų esama ir tokių gimnazijų, kurių mokinių akademiniai pasiekimai nykūs, tačiau šeimos bent jau žino šią informaciją. Bet taip yra tik su privačiomis gimnazijomis. O kalbant apie privačias pradines mokyklas, progimnazijas ar pagrindines mokyklas, vaizdas jau visiškai kitoks. Čia skaidrumo gerokai mažiau. Panagrinėjus viešą informaciją apie šias mokyklas ir jų pačių interneto svetaines, akivaizdžiai matyti, kad jos dalinasi tik pozityviomis žiniomis, pagražinta tikrove, o akademinius pasiekimus rodo tik mažuma mokyklų.
Komentarą rengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės