Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kaip Europa siekia spręsti migracijos rebusą?

2024-04-15, Pirmadienis 14:30
Jonė Sąlygaitė

Daugelyje Europos Sąjungos valstybių migracija yra matoma, kaip pagrindinė problema. Ieškoti prieglobsčio Europoje traukia vis daugiau žmonių. Daug jų tokį pasirinkimą daryti yra priversti nedemokratinių režimų, kiti iš savo šalies bėga dėl politinių suiručių ir karų, dalis Europoje gyventi nori dėl užtikrinamų žmogaus teisių, kokybiškesnio švietimo ar geresnio pragyvenimo lygio. Jau dabar aišku, kad žmonių srautas į Europą nuosekliai didės ir dėl klimato pokyčių. Politikai Briuselyje ieško sprendimų, tačiau juos rasti – itin sudėtinga. Vis dažniau pasigirsta siūlymai Europai labiau prisidėti prie šalių, iš kurių bėgama, problemų sprendimo, bet ir čia nesame visagaliai. Ginti migrantų teises politikams tampa nebepopuliaru, nuolat kartojama, kad į Europą atvykę migrantai nėra integruojami, kuriasi į uždaras grupes, tai, neva, kelia saugumo problemų.

Seimo Europos reikalų komiteto narys Arminas Lydeka įsitikinęs, kad didžiausias iššūkis, kuris šiemet lauks Europos Sąjungos viduje ir valstybėse narėse, bus migracija. „Matome pasikeitusią politinę darbotvarkę Portugalijoje, kur sudaryta nauja Vyriausybė, Švedijoje, Suomijoje, kur prieš migraciją ryškiai pasisakiusios politinės partijos įėjo į valdančiąsias koalicijas. Ryškiausias pavyzdys yra Nyderlandai, kur po rinkimų niekaip neina sudaryti naujos Vyriausybės, nes laimėjusi Geerto Wilderso partija pasisako griežtai prieš visą migracijos politiką ir siūlo iš esmės keisti Nyderlandų požiūrį į migraciją. Ši šalis visada buvo pavyzdys visai Europos Sąjungai, tolerantiškiausia valstybė, labiausiai gerbianti žmogaus teises, kiekvieną žmogų gerbianti valstybė ir sukūrusi stabilią politinę sistemą dėl pagarbos kiekvienam žmogui, net jei jis yra atvykėlis be aiškios priežasties iš trečiosios šalies“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ar Europos Sąjunga tai gali?“ nurodo jis.

Europos Sąjungos ekonominės sėkmės pažadas, kuris traukia migrantų srautus, didžia dalimi yra sąlygotas Europos įsipareigojimų žmogaus teisių principams, kurie iki pat dabar figūruoja Europos Komisijos darbotvarkėje. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro tyrėjas Pijus Petrošius pabrėžia, kad daugelis šalių mato, kad neteisėtos migracijos srautai yra pagrindinis iššūkis. „Europos Sąjunga migracijos, kaip didelio blogio, nemato. Nė viena šalis nepasisako prieš teisėtą reguliarią migraciją. Nepasisako, nes Bendrija susiduria su darbo jėgos trūkumu, atsiranda poreikis prisitraukti kvalifikuotus specialistus iš kitų šalių. Sentimentas sklinda ir iš tų šalių, kurios yra didžiausios sienų statytojos Europos Sąjungoje, pavyzdžiui minėtosios Wilderso partijos. Pamatinė problema, kuri sprendžiama yra neteisėtos migracijos srautų suvaldymas. Istoriškai Bendrija nuo 2015 metų vykdyti migracijos valdysenos ekstarnalizaciją tranzito šalyse. Pastaraisiais mėnesiais tai matėme dvišaliuose susitarimuose su Mauritanija, Egiptu, praėjusiais metais Tunisu. Vystant dvišales partnerystes bandoma stiprinti migracijos valdysenos sistemas tranzito šalyse, taip valdant migrantų srautus“, – sako ekspertas.

Svarbus ir solidarumo mechanizmas, skirtas palengvinti pafrontės Europos Sąjungos šalių, Italijos, Graikijos, Ispanijos, Kipro, prieglobsčio sistemos patiriamą naštą. P. Petrošius įsitikinęs, kad bendradarbiavimas tarp Europos Sąjungos šalių gali tapti raktu, sėkmingai valdant migracijos procesus. Problemos sprendimams yra būtinas kolektyvizmas.

Europos Tarptautinių santykių tarybos analitikė Vanesa Cherneva Bulgarijos nacionaliniam radijui nurodo, kad migracija nebėra matoma, kaip Europos Sąjungos problema nr. 1. „Tiesą sakant, atrodo, kad migracija atsidūrė antroje vietoje. Mūsų apklausa buvo atlikta 12 Europos Sąjungos šalių. Apklausa apima beveik tris ketvirtadalius rinkėjų ir rodo, kad tik dviejose iš šių šalių, Vokietijoje ir Austrijoje, migracija suvokiama kaip didžiausia krizė arba didžiausia rizika. Visais kitais atvejais akcentas yra kitoks. Pavyzdžiui, prancūzams ir ispanams tai yra klimatas; italams ir graikams tai yra infliacija; rytinės žemyno dalies šalims – Baltijos šalims ir Lenkijai – tai karas. Apskritai į migracijos klausimą reikėtų žvelgti diferencijuočiau. Klausėme žmonių, ar jie labiau bijo imigracijos ar emigracijos – ar tai yra didesnė problema, kad į jų visuomenes įsilieja nežinomi žmonės ir kultūros, ar daugelis savų žmonių šalis palieka. Kai kuriose šalyse pastaroji problema iš tikrųjų kelia daug didesnį susirūpinimą”, – Bulgarijos radijui sakė ji.

A. Lydeka su tokiu požiūriu nesutinka. Jis teigia, kad migracijos problematika – itin paryškinta pastaraisiais metais, vien tai, kad daugelyje šalių ji išlieka, kaip bent viena iš pagrindinių, suponuoja, jog migracijos rebusą spręsti yra būtina. „Migracijos aktualizavimas yra ryškiai padidėjęs. Emigracija ir imigracija išties yra susijęs dalykas, tačiau jis labai skirtingai vertinamas valstybėse, iš kurių žmonės vis dar išvyksta į turtingiau gyvenančias valstybes, pavyzdžiui, Bulgarijoje ar Rumunijoje, iš kur išvykimo skaičius žymiai didesnis negu sugrįžtančių ar atvykstančių ir valstybėse, į kurias tik atvyksta, tokios kaip Nyderlandai, Vokietija, Švedija“, –  nurodo Seimo narys.

A. Lydeka pabrėžia, kad vis dar trūksta aiškaus supratimo, kada galima atstumti žmogų, jo neįsileisti, taip pat, kaip galima sugrąžinti tuos žmones į kilmės šalį. Europos Sąjunga taip pat siekia migracijos problemą spręsti skiriant paramą toms valstybėms, kurios nesusitvarko su savo migracijos politika.

„Bendrai migracija nei tai gėris, nei tai blogis. Tame yra daug pozityvių dalykų, daug negatyvių dalykų. Esminis dalykas, kad ji būtų valdoma, kad būtų visų pripažįstamas teisės viršenybės principas, kad būtų vienodai suprantamos teisinės žaidimo taisyklės, kas, kada, kokiu pagrindu gali atvykti, kokia valstybė turi priimti, kaip prieglobsčio prašymas turi būti įforminimas, ar tam yra pagrindas. Išskirtinai svarbus dalykas yra grąžinimo procedūrų nustatymas. Europos Sąjunga ir pačios valstybės narės neturi labai aiškių apibrėžtų teisinio reglamentavimo taisyklių, kaip procedūros turi būti vykdomos. Kalbant apie migracijos ir prieglobsčio paktą, apie kurį kelis metus diskutuojama, Europos Komisija paruošė gaires, Europos Taryba ne vieną kartą diskutavo, priiminėjo sprendimus, o dabar Europos Parlamentas balsavo ir priėmė sprendimus. Paktas susideda iš kelių konkrečių dokumentų. Vienas iš jų yra dėl grąžinimo procedūrų. Į tai žvelgiu su viltimi, kad procedūros bus apibrėžtos konkrečiau naujajam europiniam dokumente ir jos bus pradėtos įgyvendinti“, – akcentuoja politikas.

Visgi, grąžinimo politika ir toliau kelia daug klausimų žmogaus teisių aktyvistams, anot jų, taip gali būti pažeidžiama svarbiausia Europos vertybė – padėti silpnesniam.

Straipsnis yra Europos radijo stočių tinklo „Euranet Plus“ dalis. 

https://euranetplus-inside.eu/euranet-network-news/

EuranetPlus logo keyvisual2

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai

teltonikos-vadovas-lietuvoje-mazai-aukstos-pridetines-vertes-imoniu-nes-nera-specialistu-89269-1718604786 Citata
2024 m. birželio 17 d.