Valstybinių mokyklų skaičius Lietuvoje stipriai mažėja, o privačių – reikšmingai auga
Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje uždarytos 377 valstybinės ir savivaldybių mokyklos – jų skaičius sumažėjo nuo 1199 iki 822. Priežastis nesunku paaiškinti: tiesiog mūsų šalyje labai liūdnos demografinės tendencijos ir vaikų bei paauglių skaičius dabar kone dvigubai mažesnis nei prieš 20 metų.
Tačiau tokiu atveju kiek netikėtai atrodo nevalstybinių/privačių mokyklų skaičiaus dinamika Lietuvoje: jų sparčiai daugėja ir per dešimt metų jų skaičius išaugo daugiau nei pustrečio karto – nuo 35 iki 93. Taigi prieš 15 metų nevalstybinėse mokyklose mokėsi vos 0,7 proc. visų Lietuvos moksleivių, prieš penkerius metus – 5 proc., dabar – per 8 proc., o po 2–3 metų skaičius perlips 10 procentų.
Skirtingi pašnekovai prognozuoja, kad privačių mokyklų bumas ir toliau tęsis – nevalstybinių mokyklų tik daugės. Ir tai lemia gana daug priežasčių. „Visų pirma, mūsų švietimo sistema neatrodo nei pažangi, nei įkvepianti, joje daug chaotiškumo, ypač šiemet. Visų antra, nagrinėjant švietimo lauką galima pastebėti, kad blogų naujienų ir žinių jame kelis kartus daugiau nei gerų. Visų trečia, vis daugiau ženklų, kad skirtumai tarp mokyklų ne tik nemažėja, bet netgi auga, tad mes tolstame nuo siekio suteikti vaikams daugiau ar mažiau panašias galimybes ir laiduoti panašiai kokybišką švietimą. O šeimoms jų vaikų išsilavinimas ir ateitis labai svarbūs, jos negali nežinia ko laukti. Todėl gelbėjasi. Ir daro tai, kaip sugeba. Na o privačios mokyklos yra vienas iš būdų ar išeičių“, – komentuoja „Saulės“ privačios gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė.
„Šeimos yra labai skirtingos, jų poreikiai nevienodi ir dalis jų ieško paslaugų įvairovės. O nevalstybinės mokyklos tai ir gali pasiūlyti. Dar viena priežastis ta, kad didžiuosiuose miestuose mokyklų stinga, ir, tarkime, gerosios mokyklos priima gerokai mažiau mokinių, nei yra norinčiųjų į jas patekti. Taigi nemažai vaikų lieka tarsi už brūkšnio. Išsilavinę ir pinigingi žmonės nenori vaikų leisti į bet kokias mokyklas, jie taip pat nenori, kad vaikai mokykloje blogai jaustųsi, todėl ieško alternatyvų. O kai yra ieškančiųjų, atsiranda ir kas pasiūlo“, – dėsto Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokyklų veiklos skyriaus vedėjas Alvydas Puodžiukas.
Taigi, privačių mokyklų skaičius sparčiai auga. Juolab kad dabar įsteigti mokyklą gana lengva. Anksčiau, iki 2000 metų, privačių mokyklų veikla buvo licencijuojama ir reikėdavo įvykdyti daugybę sąlygų norint gauti licenciją, negana to, reguliariai būdavo vykdomi patikrinimai. Dabar to nebėra, šiandien įkurti nevalstybinę mokyklą visai paprasta, panašiai kaip viešąją įstaigą, ar UAB’ą. Ir kontrolė, ar net veiklos priežiūra, tiesą sakant, minimali arba apskritai jokia. Todėl pastaraisiais metais privačias mokyklas steigė skirtingiausi žmonės: verslininkai, aktyvesni tėveliai, mokytojai, buvę mokyklų vadovai ar pavaduotojai, šiaip asmenys, išmąstę savas ugdymo teorijas ar turintys savitą švietimo sampratą ir filosofiją. Tad šiandien įvairovė ir skirtumai tarp privačių mokyklų lygio ir kokybės gal net didesni nei tarp valstybinių mokyklų.
Mažiausiai klausimų kelia privačios gimnazijos. Jų veikla gana skaidri: paslaugų kaina žinoma, infrastruktūra matoma, mokinių pasiekimai – kaip ant delno. Taip yra daugiausia dėl to, kad baigdami gimnaziją abiturientai laiko valstybinius brandos egzaminus ir per juos išryškėja, kas ko vertas ir kas kaip išmoko. Na ir pagal egzaminų rezultatus bei stojimo į aukštąsias mokyklas tendencijas privačios Lietuvos gimnazijos atrodo tikrai solidžiai.
O štai situacija dėl nevalstybinių pradinių mokyklų, progimnazijų ir pagrindinių mokyklų jau visiškai kitokia. Čia skirtumai išties ryškūs ir esama tikrai silpnų privačių mokyklų. Bet taip tūnoti visai paranku, nes atsakomybė išplauta, nėra privalomų nepriklausomų patikrinimų, kurie labai aiškiai parodo, kas yra kas, taigi daugybė tėvų taip ir nesužino realaus kai kurių nevalstybinių mokyklų lygio. O vadovai, tiesą sakant, ir neslepia, kad jų mokyklos net nekelia sau tikslo tapti gimnazijomis, jos taip ir liks pradinėmis mokyklomis ar progimnazijomis. Taip patogiau ir nėra reikalo sau ant pečių krautis papildomų atsakomybių.
Dalis tėvų mano, kad jeigu už vaiko mokymą ir popietinį užimtumą moka nemažus pinigus, tai savaime garantuoja aukštą kokybę. Nebūtinai. Užimtumą gal ir garantuoja, gerą savijautą – taip pat, bet kad bus suformuoti pagrindai, išmokoma dalykų ir neatsiras spragų, tikrai ne.
Valstybinių mokyklų vadovai pasakoja dešimtis istorijų, kai vaikai privačiose pradinėse mokyklose ar progimnazijose mokėsi dešimtukais, o atėję į gimnaziją kapstosi ketvertukų lygoje, nes turi daug spragų, o dalis net lieka kartoti kurso.
„Liūdna, kad mūsų valstybė neturi nei kriterijų, nei supratimo, kas yra gera švietimo paslauga, o kas nėra gera švietimo paslauga. Todėl tikrai daug tėvų vadovaujasi nuojautomis, pernelyg sureikšmina rinkodarinius triukus, kurį nors vieną geros mokyklos komponentą“, – pažymi švietimo ekspertas dr. Pranas Gudynas.
Keisčiausiai atrodo šeimos, kurios leidžia savo vaikams metų metais mėgautis vaikyste, laisvėmis, o vėliau, pamačiusios atsilikimą, metasi į priešingą pusę. Šiaip jau suaugusieji iš patirties turėtų suprasti, kad be atkaklaus mokymosi ir darbo dar niekas netapo labai išsilavinęs.
Na, o apibendrinant svarbu pažymėti, kad privačių mokyklų bumas regimas tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Kitur nevalstybinių mokyklų – minimaliai, o 50-yje savivaldybių iš 60-ies jų apskritai nėra ir kol kas neketinama steigti. Nes traktuojama, kad ten per mažas poreikis ir per mažai pasiturinčių šeimų.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės