Lietuvos europarlamentarai turėtų atstovauti Lietuvos ar europiniams interesams?
Politikams renkantis, už ką balsuoti Europos Parlamente, kartais kyla dilema, ar balsuoti pagal savo įsitikinimus, ar paremti savo frakcijos poziciją. Iškyla dar viena dedamoji – Lietuvos europarlamentarams tenka rinktis tarp nacionalinių ir europinių interesų. Dalis kandidatų į EP tikina, kad atstovaus vien tik Lietuvos interesams, kita dalis pabrėžia, jog darbas EP vyksta europinių partijų frakcijose ir būtent ten daroma esminė įtaka sprendimams. Kai kurios Lietuvos partijos dar net nėra nusprendusios, kokiose frakcijose dirbs, jei jų kandidatai pateks į EP. Tad, ar Lietuvos europarlamentarai turėtų atstovauti europiniams ar nacionaliniams interesams?
Apie tai Žinių radijo laidoje „Europos gidas“ diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė bei Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (VU TSPMI) profesorius Gediminas Vitkus.
VDU politologė akcentavo, kad dėl šio klausimo piliečių ir europarlamentarų nuomonės kardinaliai skiriasi. Apklausa parodė, kad net 90 proc. lietuvių teigia, jog europarlamentarai turėtų atstovauti Lietuvos interesams. Pašnekovė atskleidė, kad jos darytuose interviu patys Lietuvos europarlamentarai teigė nematantys didelio skirtumo tarp europinių ir nacionalinių interesų, nes dažniausiai kas yra gerai visai Europai, yra gerai ir Lietuvai. Tiesa, Lietuvai ypač aktualiais klausimais mūsų europarlamentarų pozicija kartais skiriasi nuo frakcijos vertinimo, tačiau, pasak I. Unikaitės-Jakuntavičienės, tokių situacijų per visą kadenciją būna labai nedaug. VDU docentė teigė, kad dažniausiai tokie klausimai būna susiję su užsienio arba žemės ūkio politika.
G. Vitkus akcentavo, kad nacionaliniai interesai yra atstovaujami, tačiau ne EP, o kitoje institucijoje – Europos Taryboje. Tuo tarpu Parlamente politinės jėgos pasiskirsto pagal ideologijas, todėl, profesoriaus teigimu, artėjantys rinkimai nulems pirmiausia ideologinį europarlamentarų pasiskirstymą.
G. Vitkus akcentavo, jog EP nariams turėtų būti svarbi ne jų nacionalinė, o ideologinė tapatybė. „Išrinktas EP nariu turi pamiršti, kad esi lietuvis ir galvoti, kad esi socialdemokratas, konservatorius ar liberalas ir ieškoti bendraminčių. EP nesiskirsto į nacionalines delegacijas – jis skirstosi į politines frakcijas pagal ideologiją. Žinoma, yra komitetai, kurie dirba pagal įvairias teisėkūros sritis. Vienos šalies politikai, priklausydami skirtingoms frakcijoms, kartais per visą kadenciją nesusitinka pasikalbėti – tiek nekenčia vienas kito. Bet yra ir puikių mažos valstybės įtakos pavyzdžių – dabartinė Parlamento pirmininkė yra iš Maltos“, – kalbėjo G.Vitkus.
Jis pastebėjo, kad tiems kandidatams, kurie dar nėra dirbę EP, kartais stinga supratimo, kaip veikia ši institucija. Šiai įžvalgai pritarė ir VDU politologė, tačiau kartu svarstė, kad politikai galbūt bando įtikti rinkėjams, sakydami, jog atstovaus tik Lietuvos interesams. Ji pridūrė, kad buvę europarlamentarai kaip tik pabrėžia būtinybę priklausyti vienai iš daugumą Parlamente turinčių europinių politinių grupių. Politologės teigimu, atstovauti nacionaliniams interesams galima ir dirbant europinėse frakcijose, bandant užmegzti ryšius bei ieškant palaikymo Lietuvai aktualiais klausimais. G. Vitkus taip pat akcentavo, kad europarlamentarų, kurie nepriklauso frakcijai, darbas yra mažiau efektyvus, nes jiems sunkiau rasti sąjungininkų vienu ar kitu klausimu.
Abu pašnekovai pabrėžė, kad renkantis, už ką balsuoti artėjančiuose EP rinkimuose, labai svarbu žinoti, kokiai europinei partijai priklausytų kandidatai, jei būtų išrinkti, nes labai dažnai europarlamentarai balsuoja pritardami savo frakcijos pozicijai. I. Unikaitė-Jakuntavičienė pastebėjo, kad Vilija Blinkevičiūtė net 97 proc. atveju balsavo pagal savo frakcijos poziciją. Ji pridūrė, kad skaičiai tų Lietuvos politikų, kurie priklausė tradicinėms ir centristinėms politinėms jėgoms, yra panašūs, t. y. jų lojalumas frakcijai yra labai aukštas. Mažesnis lojalumas, kaip pastebėjo VDU politologė, pasireiškia tose partijose, kurios yra labiau euroskeptiškos.
G. Vitkus pridūrė, kad Parlamente lojalumas savo frakcijos pozicijai yra būtinas lygiai taip pat, kaip ir nacionaliniuose parlamentuose, nes tik tokiu būdu galima priimti teisės aktus. „Šiuo atveju tai ne tautos, o tautų rinkėjų atstovybė. Tai reiškia, kad jų daug ir norint ką nors nuspręsti, reikia daug balsų. Reikia, kad būtų daug sąjungininkų ir ta disciplina natūraliai atsiranda“, – teigė G. Vitkus
I. Unikaitė-Jakuntavičienė pabrėžė, kad balsavimas pagal savo frakcijos poziciją taip pat reikalingas norint įgauti daugiau įtakos savo politinėje grupėje. „Jeigu sieki karjeros ar aukštesnių postų, ar Parlamente nori išsiskirt svarbesniais darbais, tai pranešimus sakyti paskiria grupės vadovybė. Ir jeigu mato didesnį nelojalumą, tai natūralu, kad gali svarbesnių užduočių ir nesuteikti“, – kalbėjo VDU docentė.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės