Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kur yra riba tarp saviraiškos laisvės ir neapykantos kurstymo?

10.28 Trečiadienis 10:45
Aušra Jurgauskaitė

Laidą „Svarbus kiekvienas“ pristato Seimo kontrolierių įstaiga, Jungtinėse Tautose akredituota kaip nacionalinė žmogaus teisių institucija.

Temą, žinoma, pasufleravo buvusio Seimo Pirmininko Arūno Valinsko rinkimų įkarštyje pasakyti žodžiai apie Lenkų rinkimų akciją-krikščioniškų šeimų sąjungą. Tad ieškosime atsakymų į klausimus, kas yra neapykantos kalba, kodėl svarbu jai užkirsti kelią ir ką daryti ją girdint ir panašiais atvejais. 

Pašnekovai: Žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė ir Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius.

- Pirmiausia aiškiai apibrėžkime , kuo skiriasi neapykantos kalba ir teisė į saviraiškos laisvę. Kaip atskirti šias dvi sąvokas, ponia Sabatauskaite?

- Pirmiausia: žodžio laisvė yra viena svarbiausių mūsų laisvių. Tai teisė turėti savo įsitikinimus, juos reikšti, į sąvoką įeina ir informacijos laisvė, t. y. teisė gauti informaciją arba ją skleisti, vadinasi, ir žiniasklaidos laisvė. Kaip matote, tai tikrai plati ir labai svarbi demokratinei visuomenei žodžio laisvė. Tačiau demokratinėje visuomenėje taip pat galioja susitarimai, numatant, kas gali riboti tą žodžio laisvę, o kas ne. Ir pirmiausia tai padaryta priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurioje pasakyta, kad žodžio laisvė nesuderinama su neapykantos kurstymu religijos ar kitais pagrindais. O kai kalbame apie neapykantos kurstymą, tai iš esmės yra vieši menkinančio pobūdžio, niekinantys teiginiai, žodžiai, teiginiai, kurstantys imtis smurto, diskriminuoti asmenis dėl jų tapatybės požymių. Tie požymiai yra išvardinti Baudžiamojo kodekso 170 ir kituose straipsniuose. Tai galėtų būti negalia, tautybė, rasė, seksualinė orientacija, lytis, amžius ir taip toliau.

- Taip, jeigu jau ir žinomi žmonės – nekalbant tik apie mano minėtą atvejį, bet apskritai – pavartoja tos neapykantos kalbos ir ją teisina saviraiškos laisve, ar tai reiškia, kad visuomenė apskritai prastai skiria šias sąvokas? Kodėl taip yra, pone Valentinavičiau?

- Išties Jūs teisingai pastebėjote, kad apie neapykantos kalbą labai mažai aiškinama ir mokykloje, ir aukštojo mokslo institucijose, todėl manytina, kad apie ją reikėtų kalbėti daugiau. Žinoma, ir socialiniuose tinkluose, aptikę žinomo žmogaus, buvusio Seimo Pirmininko, pasisakymą, mėginome pabrėžti, kad jo žodžiai turi tam tikrų neapykantos kalbos požymių, tačiau, be abejonės, vertindami situaciją turėtume atkreipti dėmesį į kalbos, t. y. teiginių, turinį, kontekstą, kaip buvo pasakyta ta mintis, taip pat į tikslą, ko siekė tam tikrais teiginiais autorius, ir, be abejonės, į tai, kaip auditorija pati suvokia jo pasakytus žodžius. Šie keturi dėmenys mums leistų apibrėžti, ar tai buvo neapykantos kalba, ar tai vis dėlto buvo aštri nuomonė.

- Kas yra svarbiausia kovojant su neapykantos kalba – aiškus pasakymas, kad neapykantos kalba nėra saviraiškos laisvė. Europos Tarybos lygmeniu yra sutarta, kad už neapykantos kalbą turi būti nustatyta bausmė, baudžiamoji atsakomybė ir, be abejonės, asmuo turi būti patrauktas atsakomybėn. Su neapykantos kalba būtina kovoti, nes vėliau ji gali virsti fiziniu smurtu. Pavyzdžiui, Europos miestų tam tikri įvykiai aiškiai rodo, kad po neapykantos kalbos seka prievarta, išpuoliai prieš gyventojus, smurtas prieš juos.

- Kokios tendencijos apskritai yra būdingos neapykantos kalbai, ar galima pastebėti, kad jos daugiau pasigirsta tuomet, kai yra kažkokia įtempta situacija visuomenėje, pavyzdžiui, rinkimai? Kas skatina ir provokuoja neapykantos kalbą, pone Sabatauskaite?

- Pirmiausia reikėtų pripažinti, kad neapykantos kalbą provokuoja šališkumas tam tikrų grupių atžvilgiu, o kažkokie įvykiai patys nėra priežastis neapykantos kalbai rastis. Tai iš esmės yra susiję su tiesiog menkinamu požiūriu į tam tikras visuomenės grupes apskritai. Ir jeigu kalbėtume dar ir apie neapykantos kalbos nepastebimumą, man atrodo, svarbu akcentuoti, jog tai, kad ir politiniu lygmeniu jai nebuvo skirta pakankamai dėmesio, taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl nebuvo reaguojama. Tuo metu, kai neapykantos kalbos žodžiai buvo išsakyti politinės partijos atžvilgiu, matome, kad visi lyderiai staiga sureagavo – pasirodo, neapykantos kalba yra toks dalykas, kuris yra svarbus ir kurį svarbu įvertinti, į jį atkreipti dėmesį, kad nekiltų tam tikrų neramumų visuomenėje. Taip pat svarbu suvokti ir tendencijas, kad yra daugybė žmonių, kurie neturi tokio statuso kaip politinių partijų vadovai ir lyderiai ir kurie, kai skatinama arba kurstoma neapykanta jų atžvilgiu, nebūtinai sulaukia tokios greitos reakcijos ir valstybės apsaugos.

- Situacija galbūt šiek tiek keičiasi, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuva yra pralaimėjusi bylą ir Europos Žmogaus Teisių Teisme – Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą. Jos metu buvo tiesiogiai įvardinta, kad Lietuvos teismai ir valstybės institucijos diskriminavo asmenis dėl seksualinės orientacijos nesiimdami vertinti situacijos, o teigdami, kad pareiškėjų atžvilgiu pasipylę neapykantą kurstantys komentarai neva buvo išprovokuoti jų ekscentriško elgesio. Komentarų, siūlančių deginti, žudyti ir įvairiais keiksmažodžiais menkinančių asmenį, kurių Lietuvos teismai nesiteikė įvertinti, šalyje pasigirsta įvairių grupių atžvilgiu; ar tai būtų Lietuvos lenkai, ar tai būtų tam tikri asmenys, kurių oda yra kitos spalvos nei daugumos Lietuvos gyventojų.

- Tiesiog iki šiol neturėjome vieningos praktikos ir buvo manoma, jog vienas asmuo kažkurios grupės atžvilgiu turėtų išsakyti arba parašyti daugybę komentarų, kad būtų įrodytas tam tikras sistemiškumas. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas pamokė Lietuvą ir pasakė, kad net ir vienas komentaras, kuris yra skatinantis, pavyzdžiui, imtis smurto tam tikros grupės atžvilgiu, gali būti laikomas neapykantos kurstymu. Tos bylos atveju teismas taip pat pasakė, kad, jeigu tokie komentarai, kurie buvo išsakyti (skatinantys žudyti, siųsti į dujų kamerą), nėra neapykantos kurstymas, tuomet nebėra aišku, kas apskritai yra neapykantos kalba, jeigu Lietuvos teismai taip į ją reaguoja ir vertina. Taigi, man atrodo, į tai svarbu atsižvelgti.

- Pone Valentinavičiau, ar šis Sabatauskaitės paminėtas pavyzdys – Europos -Žmogaus Teisių Teismo sprendimas – iš tikrųjų išmokė Lietuvą, kaip reikia vertinti neapykantos kalbą teismuose arba ginčuose, ar dabar yra lengviau įrodoma, kad ji yra vartojama (pavartota)?

- Esu dėkingas gerbiamai Birutei už šį pavyzdį, nes tai yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kad reikia ne tik kalbėti apie neapykantos kalbą, bet ir mokyti bei mokytis, kaip atpažinti tą neapykantos kalbą. Žinau, kad Vidaus reikalų ministerija bendradarbiaudama su nevyriausybinėmis organizacijomis tiek teisėjams, tiek prokurorams organizavo mokymus, kaip atpažinti neapykantos kalbą. Tačiau to yra per maža, to nepakanka, nes neapykantos kalba ir jos vėlesnės pasekmės gali būti labai liūdnos.

- Galėtume prisiminti panašias situacijas, kai Parlamente taip pat girdėjome daug neapykantos kalbos, tačiau tas Seimo narių neliečiamumas sudaro visuomenei įspūdį, kad neapykantos kalba – nieko tokio. Galima kalbėti tiek apie tautines mažumas, tiek ir apie seksualines mažumas – kas buvo pastebėta anksčiau ir matoma šiandien, nes tam tikri asmenys skleidę neapykantą vėl grįžta į Parlamentą. Todėl kyla abejonių, ar iš tiesų imtasi pakankamų veiksmų, kad Parlamentas nebūtų niša neapykantos kalbai, jos sklaidai, kad neapykantos kalba nebūtų toleruojama ir kad visuomenei būtų parodoma, jog neapykantos kalba, net ir Parlamente, kur dažniausiai ir krypsta visuomenės akys, turėtų būti stabdoma ir tam tikri žmonės, kurie ją vartoja, sulauktų atsakomybės. Vis dėlto reikia pripažinti, kad, mano nuomone, esame tik pradiniame kovos su neapykantos kalba etape, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas labai aiškiai parodė Lietuvos teisėsaugos institucijų ydas atliekant tyrimus dėl neapykantos kalbos.

-Tikėkimės, kad pavyks pakankamai daug nuveikti, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau neapykantos kalbos. Ačiū Jums!

-Kalbėjomės su Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovu Vytautu Valentinavičiumi ir Žmogaus teisių centro direktore Birute Sabatauskaite. Čia buvo laida „Svarbus kiekvienas“.

Komentarai


Naujausi epizodai