Nė vieno vaiko negalima nurašyti
Gana daug Lietuvos mokyklų vadovų ir mokytojų skundžiasi, kad mūsų šalies mokyklose kasmet daugėja nemotyvuotų, abejingų, nesukalbamų, nesuvaldomų, netgi nemokintinų mokinių. Su jais esą neįmanoma susišnekėti ir jie apskritai veikia destruktyviai.
Tačiau iš tikro tokių vaikų ir panašių atvejų būdavo visais laikais. Ir visi jie diktuoja vieną išvadą – nė vieno vaiko negalima nurašyti.
Kadaise ir išradėjas bei verslininkas Thomas Edisonas buvo paskelbtas nemokintinu ir išmestas iš mokyklos, bet mama jį nuramino, esą jam nėra ką mokykloje veikti, nes jis – genijus ir turi būti mokomas individualiai. Tik po daugelio metų pats T. Edisonas rado mokytojos mamai įteiktą raštą, kuriame pedagogė nurodė, kad jis yra protiškai atsilikęs, todėl negali mokytis drauge su kitais vaikais. Perskaitęs šią išvadą apie save, vienas iškiliausių pasaulio protų, užpatentavęs net 1093 išradimus, pravirko… Bet pasaulis ir po 170 metų vis dar jį mini, jis yra įtrauktas į 1000 įtakingiausių šimtmečio išradėjų sąrašą, o per jo gimimo dieną JAV švenčiama išradėjų diena. O ar kas nors šiandien ką nors žino apie T. Edisono mokytoją? Koks jos indėlis į šviesesnį pasaulį?
„Deja, daugelis mokytojų yra fiksuotos mąstysenos“, – sako Kolumbijos ir Stanfordo universiteto profesorė Carol S. Dweck knygoje „Tu gali“.
Ji taip pat remiasi ir kitų pasaulio kolegų mokslininkų tyrimais. Štai vienas jų Falko Rheinbergas, Vokietijos tyrėjas, analizavo mokytojus, pasižyminčius skirtinga mąstysena. „Nekintančios mąstysenos mokytojai manė, kad jų klasių mokiniai, turintys skirtingų lygių pasiekimų, yra visiškai nepakeičiamai skirtingi: „Mano patirtis rodo, kad mokinių pasiekimai per metus lieka panašūs“; „Jei žinau, koks protingas yra mokinys, galiu gana gerai nuspėti jo ateitį mokykloje“; „Kaip mokytojas neturiu jokios įtakos protiniams mokinių gebėjimams“, – „užsiciklinusius“ neaugančios mąstysenos mokytojus cituoja F. Rheinbergas bei C. Dweck ir paaiškina, jog šie mokytojai, patys pasižymėję nekintančia mąstysena, ir vaikus skatino manyti, kad viskas nulemta genetiškai ir kad nieko negalima pakeisti.
Todėl, pasak abiejų mokslininkų, nekintančios mąstysenos mokytojų mokiniai, ir tie, kurie pradėjo mokslo metus didesnių gebėjimų grupėje, ir tie, kurie prastesnių, savo grupėse taip ir likdavo.
„Tačiau kai kurie mokytojai skatino ir praktikavo augimo mąstyseną, – sako F. Rheinbergas ir C. Dweck: Jie susitelkė prie minties, kad visi vaikai gali lavinti įgūdžius, ir jų klasėse nutiko keistų dalykų. Nesvarbu, kokių gabumų grupėje mokslo metus pradėdavo mokiniai, abi grupės baigdavo juos pagerinusios savo mokymosi įgūdžius… Taigi, kai mokytojai mokė siekdami tobulėjimo, grupių skirtumai išnyko, nes mokytojai rado būdą, kaip pasiekti neva negabius mokinius.“
Profesorė taip pat retoriškai pratęsia: „Beje, ar žinote, kad mokslininkas Charlesas Darwinas ir rašytojas Levas Tolstojus buvo laikomi paprastais vaikais, neturinčiais jokių išskirtinių gebėjimų. O Benas Hoganas, vienas geriausių visų laikų golfo žaidėjų, vaikystėje neturėjo koordinacijos ir buvo negrakštus. Fotografė Cindy Sherman, patenkanti turbūt į visus svarbiausius dvidešimtojo amžiaus menininkų sąrašus, susikirto per pirmąjį fotografijos kursą. Tuo tarpu Geraldine’ai Page, vienai geriausių visų laikų aktorių, buvo patarta nutraukti veiklą dėl talento stokos.“
Panašius štampus vaikystėje patyrė ir rašytojas Marcelis Proustas, dainininkas Elvis Presley, kompozitorius ir muzikantas Ray’us Charlesas, komikė aktorė Lucille Ball, visų laikų geriausias krepšininkas Michaelas Jordanas bei daugybė kitų. Jie visi buvo laikomi neperspektyviais savo srities žinovais ir niekuo neišsiskyrė iš kitų.
Profesorė C. Dweck taip pat cituoja ir garsų pedagogikos tyrinėtoją Benjaminą Blumą, kuris išanalizavęs 120 gyvenime labai daug pasiekusių žmonių: pianistų, skulptorių, olimpinių plaukikų, pasaulinio lygio teniso žaidėjų, matematikų, neurologijos tyrinėtojų biografijas, paaiškina, kur čia šaknys. „Tik nuolatinė motyvacija, atsidavimas ir juos palaikantys draugai bei šeima padėjo jiems atsidurti viršūnėje, – pastebi B. Blumas ir tyrimą baigia sakydamas: – Po keturiasdešimties metų intensyvaus tyrinėjimo pagrindinė išvada tokia: ką gali išmokti vienas žmogus, beveik visi kiti taip pat gali išmokti, jeigu jiems yra ir bus suteikiamos atitinkamos mokymosi sąlygos.“ B. Blumas atmeta tik 2–3 proc. neįgalių vaikų, kurie negali pasiekti to, ką gali pasiekti likusieji 98 proc., jei tik jie yra mokomi augančios mąstysenos pedagogų.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės